Tad ir pakalbėkime apie lietuvišką vaikų auklėjimo kultūros paveldą – smurtą prieš vaikus.
Pirmiausia jis nėra lietuviškas. Tai yra judėjų-krikščionių religijose įprasmintas vaikų auklėjimo imperatyvas. Antra, toks auklėjimas puikiai atitinka mus vis dar prievartaujančias autoritarinės kultūros nuostatas. Tokias sunku išgyvendinti, nes jos siejasi su asmenybės vidine tapatybe, matymu save kaip save gerbiančią asmenybę.
Kiekvienas mūsų nori būti ne tik išklausytas, bet ir gerbiamas. Tačiau beržinės košės psichologijos ir pedagogikos suponuoti savęs gerbimo įprasminimo įrankiai yra pagrįsti baime ir jėga.
Smurtas prieš vaiką yra ir silpnumo išraiška, nesugebėjimo kontroliuoti naujos aplinkos ir jos iššūkių, kurias į šeimą atsineša su savimi vaikas. Padėkite ranką prie širdies net ir tie tėvai, kurie pasisakote prieš beržinę košę, ir pripažinkite, ar nenorite kartais, išvargę arba dėl kitų priežasčių netekę kantrybės, tiesiog užvožti savo vaikui?
Seimo nariai, protestavę prieš įstatymą, draudžiantį mušti vaikus, matyt, remiasi šūkiu „Mane gerbia, nes bijo!“. Kas nežino šitos „zekų“ kriminalinės kultūros vienos iš pagrindinių nuostatų? Kaip čia atsitiko, kad šią nuostatą gina valdančiosios koalicijos frakcija?
Būtent ir jos balsais buvo palaidotas įstatymas, draudžiantis bet kokį smurtą prieš vaikus. Kai „zekų“ nuostatos tampa politinėmis ir iškeliamos į aukščiausią valstybės lygmenį, tokį veiksmą ne tik galima, bet ir reikia traktuoti kaip grėsmę demokratinės valstybės raidai.
Beje, tai jau ne pirmas kartas, kai šis Seimas bando priiminėti įstatymus, prieštaraujančius žmogaus teisėms ir legalizuojančius neapykantos kurstymą kitokiems, įstatymus, kurie atvirai remia moterų (motinų) diskriminavimą.
Štai tokia antidemokratine veikla didžiuojasi Seimo nariai. Prieš ką? Prieš „supuvusią“ Europą.
Tuomet kreipi žvilgsnį į kitas valstybės institucijas, turinčias galimybių imtis priemonių prieš tokį autoritarizmo siautėjimą Seime. Bet Lietuvos prezidentė tyli.
Kai kurių Seimo narių kalbėjimas apie vaikų auklėjimą, remiantis Biblija, yra nekas kita, kaip religijos naudojimas politiniams ir populistiniams tikslams. Toks veiksmas yra amoralus. Tai pastebėjo dar Platonas: „Religija yra taurus melas“.
Šis „taurus melas“ Lietuvoje virto makiavelizmu, kai naudojamos bet kokios priemonės valdžiai pasiekti ir ją išlaikyti. Bet kokios priemonės reiškia veidmainystę. Kodėl nematau P.Gražulio, V.A.Abramikienės, V.Mazuronio, I.Degutienės, pedofilų „medžiotojų“ ir protestuotojų su vaikų karsteliais ir žvakutėmis prie Katedros? Kodėl jie neprotestuoja prieš tūkstančius vaikų JAV ir Europoje išprievartavusius kunigus bei juos slepiančius Katalikų bažnyčios hierarchus? Gal tie pedofilai su sutanomis yra kažkuo geresni už vietinius pedofilus?
Matyt, kur kas parankiau yra ginti lietuvišką beržinės košės pedagoginį „paveldą“. Vaikai juk patys nuo Seimo narių neapsigins.
Kovo 30-osios Seimo pasisakymas prieš įstatymą, draudžiantį naudoti smurtą prieš vaikus, yra patvirtinimas apverktino fakto, kad dauguma Seimo narių atstovauja tiems, kurie jaučia primityvią baimę laisvei. Todėl ir sapaliojama apie kažkokį nebūtą pavojų tautai (skaityk – etniniams lietuviams), pavojų jos neva krikščioniškajai moralei ir dorovei.
Viena stipriausių tos baimės manifestacijų yra noras sunaikinti bet kokius laisvės ir savigarbos daigus savo vaikuose. Nes vaikai iš prigimties abejoja bet kuriuo nesuprantamu jiems reiškiniu, neatsižvelgdami į jiems brukamą pagarbą „autoritetams“. Todėl ir bandoma vaikams išmušti bet kokį norą dabar ir kada nors vėliau kartoti klausimą: „Kodėl?“. Pavyzdžiui, „kodėl mane muši, kai sakai, kad mane myli?“
Tai, kad yra kitos, dešimtmečiais patikrintos, puikiai pasitvirtinusios ne smurtinės vaikų auklėjimo priemonės, žinoti nenorima. Mat tos priemonės reikalauja iš auklėtojo ir žinių, ir kantrybės, ir dėmesio, ir svarbiausia - pagarbos vaikui.
Kai be botago rankoje negerbi paties savęs, nenuostabu, kad pradedi šaukti, jog „Supuvusi Europa – ne mums!“. Mat ten jie kažkaip labai jau įtartinai su savo vaikais susitvarko ir be botago.