Ten viską, ką galėjo, glaistydamas šalies vadovės „akibrokštą“, atrodo, iš tiesų padarė premjeras A.Kubilius.
O kokių pasekmių gali turėti tokia D.Grybauskaitės užsienio politika Lietuvos santykiams su JAV, taip pat jau rašiau.
Tačiau ketvirtadienį Prezidentūra Lietuvos diplomatiją įstūmė į dar vieną duobę. Ir vėl įsigudrino tai padaryti kone lygioje vietoje. Mat prezidentė D.Grybauskaitė sugalvojo, kad balandžio 8-oji – geriausia diena susitikti su Lenkijos prezidentu L.Kaczynskiu. O Seimas lyg tyčia tą patį rytą atmetė siūlymą įteisinti pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis.
Taigi, kad ir kaip žvelgsi, vaizdas tas pats – po neregėto akibrokšto JAV vadovui D.Grybauskaitė pateikė ne mažesnę „dovanėlę“ Lenkijos prezidentui ir visai kaimyninei šaliai. Štai tokia pastarojo meto D.Grybauskaitės užsienio politika.
Sakysite, kad Lietuvos prezidentė negali lemti Seimo sprendimų?
Nėra ką ginčytis - už strategiškai Lietuvai labai svarbių santykių su Lenkija gadinimą dėl tik jiems patiems suprantamo lietuvių kalbos gynimo turėtų asmeninę atsakomybę prisiimti ir visi Seimo nariai ketvirtadienį balsavę prieš minėtą siūlymą.
Tačiau dėl to, kad D.Grybauskaitės susitikimas su L.Kaczynskiu įvyko būtent tą pačią dieną, kai Seimas atmetė įstatymo pataisas, kurios galėjo nutraukti užsitęsusį santykius su Lenkija tikrai smarkiai gadinantį konfliktą, kalta tik Prezidentūra.
Nebesivelsiu į įtarinėjimus, kodėl D.Grybauskaitė tik paskutiniu momentu suderino savo susitikimą su L.Kaczynskiu.
Netgi neteigsiu, kad tai stengtasi padaryti būtent ketvirtadienį vien tam, kad bent kažkaip galima būtų paaiškinti šalies vadovės sprendimą nevykti į Prahą. Tokių sąmokslo terorijų net nereikia.
Pamatęs, kas įvyko, paprasčiausiai neoficialiai pasidomėjau, kas kaltas dėl to, kad L.Kaczynskis į Lietuvą atvyko būtent tą dieną, kai Seimas balsavo dėl Lenkijai tokio svarbaus įstatymo.
Kitaip tariant, ar tikrai nebuvo galima išvengti šio Lietuvos diplomatinio akibrokšto dar vieniems ypač svarbiems partneriams.
Ir gavau patvirtinimą, kad D.Grybauskaitės ir L.Kaczynskio susitikimo laikas galutinai buvo patvirtintas „tikrai po to, kai jau buvo žinoma šio ketvirtadienio Seimo posėdžių darbotvarkė“. O tai, kad Seimas atmes Vyriausybės siūlymą leisti pavardes rašyti ir nelietuviškais rašmenimis, taip pat nebuvo jokia staigmena.
Žodžiu, Prezidentūra, mažų mažiausia, nesugebėjo atlikti savo darbo – pasistengti, kad ir taip santykius gadinanti pavardžių rašymo problema bent jau netaptų viešu antausiu į Lietuvą atvykstančiam Lenkijos prezidentui. Nepadarė to, ką tiesiog privalėjo padaryti.
Vėl smulkmena? Diplomatijoje smulkmenos apskritai kartais lemia labai daug. Bet tam, kad būtų aiškesnė šios „smulkmenos“ galima įtaka Lietuvos santykiams su Lenkija, priminsiu neseną tarptautinę patirtį.
JAV viceprezidentui J.Bidenui kovo pradžioje viešint Izraelyje, vieno iš šios šalies vyriausybės radikalų kontroliuojama vidaus reikalų ministerija lyg tyčia paskelbė apie naujus planus statyti namus žydų naujakuriams Rytų Jeruzalėje.
Šiems planams JAV griežtai prieštarauja, todėl Izraelio vyriausybės sprendimas tapo tikru antausiu tiek asmeniškai J.Bidenui, tiek ir visoms Jungtinėms Valstijoms. Ir nors dėl tokio akibrokšto kaltas tik vienas ministras, atsiprašinėti ir glaistyti diplomatinį konfliktą teko visai vyriausybei.
Ar dažnai Izraelis atsiprašinėja net ir Jungtinių Valstijų? Ar būtų atsiprašinėjęs, jei sprendimas nebūtų paskelbtas J.Bideno vizito dieną? Tikrai ne.
O dabar pabandykime paanalizuoti, kuo iš esmės skiriasi akibrokštas J.Bidenui Izraelyje nuo akibrokšto L.Kaczynskiui Lietuvoje. Iš esmės – niekuo.
Bet gal kas girdėjo, kad prezidentė D.Grybauskaitė būtų bent jau atsiprašiusi L.Kaczynskio už dėl jos kaltės patirtą antausį? Bent jau sprendžiant iš to, ką ji pasakė viešai, prezidentė net nesugebėjo nedviprasmiškai pareikšti, kad remia Vyriausybės pastangas kuo greičiau išspręsti Lenkijos ir Lietuvos santykius trikdančią problemą.
Tai kaip tuomet vertinti tokią užsienio politiką?
O gal prezidentė iki šiol nežino, kad neišspręstas pavardžių rašybos klausimas jau daug metų trukdo net ir jos pačios dabar aktyviai remiamiems bendriems Lietuvos energetikos projektams su Lenkija?
Gal šalies vadovė nėra girdėjusi, kad, pavyzdžiui, Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis yra žadėjęs apskritai nevykti į Lietuvą ir neturėti jokių reikalų su mūsų šalimi, kol Vilnius neištesės jau daug kartų Varšuvai dalytų pažadų išspręsti pavardžių rašymo problemą?
Ar ir Lenkija, kaip ir JAV, jau nebėra viena svarbiausių Lietuvos strateginių partnerių?
O gal akibrokštai partneriams – naujosios Lietuvos užsienio politikos dalis?
***
Šis tekstas publikuojamas Mariaus Laurinavičiaus tinklaraštyje.