Grįžus į Olandiją, didžiausia mano gyvenimo drama tapo užšalusi dviračio spyna. Tačiau moteriškas išradingumas laimėjo – spyną atšildžiau verdančiu vandeniu ir sutepiau alyvuogių aliejumi. Nelė išvertė man ištrauką iš vakaro žinių: laukiame daug sniego, tačiau neturime pakankamai druskos keliams barstyti, todėl kai kurie keliai bus nepravažiuojami.
Galėtume barstyti smėliu, bet kenkia asfaltui. Galėtume gal ir druskos daugiau gauti, bet kenkia gamtai.
Paprastai Nyderlanduose vidutinė žiemos temperatūra yra 2–5 laipsniai šilumos pagal Celsijų. O už lango šiuo metu ant kanalo ledo keli vyrukai žaidžia ledo ritulį.
Kadangi vis dar esu pasiryžusi mokytis olandų kalbos, pradžiuginau save olandų-anglų ir anglų-olandų kalbų žodynu. Tikiuosi, pavyko išsirinkti ne tik didžiausią ir brangiausią, bet ir geriausią. Šitas daiktas man atsiėjo 32,45 eurus.
Sausio pabaiga
Siekdama išmokti nesimokydama – nes man patinka tik mokymosi rezultatas, o ne procesas – apklijavau kambarį lipniais lapeliais su daiktų pavadinimais olandų kalba. Šitą beveik meninę instaliaciją pavadinau mokymosi procesu.
Parodžiau savo pramogą Nelei. Jai labai patiko idėja. Dar praėjo visus ir pataisė, kur nesąmonių buvau prirašiusi, pavyzdžiui, šiukšlių dėžei daviau „duonos dėžutės“ vardą – visko nutinka savarankiškai žodyne kapstantis. Žodžiu, jai tai pasirodė taip smagu, kad leido šitą reikalą adaptuoti ir įdiegti virtuvėje bei vonioje.
Pagalvojau šią savaitę, kad užteks čia lengvai gyventi, reikia leisti kartelę žemyn ir imtis emigrantei derančio darbo – eiti į kokį sandėliuką dėžutes pakuoti. Dirba juk žmonės ir tokius darbus, kad save išlaikytų. Ir normalūs žmonės tai daro – Indrė pažįsta vieną lietuvę, čia dirbusią tokį darbą.
Sakė, ten studentų daug būna. Kartu ir toliau ieškosiuosi svajonių darbo. Potencialiam darbdaviui kažin ar bus svarbu, ar aš prieš tai dirbau kažkokiame sandėlyje, ar kažkokioje Lietuvoje. Ir dar, velnias žino, kiek laiko visai nedirbau.
Užsiregistravau vienoje įdarbinimu Olandijoje užsiimančioje lietuviškoje agentūroje. Prisipažįstu, buvo truputį gėda kelti CV į svetainę, kurioje pasirenkamos darbo sritys yra tik žemės ūkis, statybos, logistika arba sandėliai, gamyba. Teko save truputį įkalbinėti. Dar norėjau prirašyti komentarą, kad aš čia, žinote, laikinai, aš šiaip ieškausi švaraus darbo biure.
Paskui beveik įtikinau save, kad nesu jokia svarbi persona ir niekam nei mano darbinis, nei asmeninis gyvenimas nerūpi, ir apskritai esu tik susireikšminusi, kompleksuota ir kaip tik todėl nesusirandanti to švaraus darbo, emigrantė.
Susipratau besanti taip neįtikėtinai pasikėlusi, kad net pačiai baisu pasidarė. Taip griežtai su savimi pakalbėjusi, įkėliau CV su komentaru, kad noriu kuo greičiau pradėti dirbti.
Nesu realiai mačiusi stereotipinio juodadarbio emigranto gyvenimo ir darbo. O juk ir tokius dalykus pažinti yra įdomu. Žinoma, jei po sandėlio grįšiu į savo olandišką „antakalnį“ pas menininkę vegetarę, tai stereotipinio emigranto gyvenimo ir nepamatysiu.
Bet darbą pamatyti galiu – per tą agentūrą tokį darbą susiradęs pažįstamas, sakė: „It's going to be a shitty job, with most probably polish parasites“. Tai iš naujų įspūdžių ir patirties gyvenime pusės aš jau noriu tokį darbą išbandyti.
Vasario 18 d.
Antradienį mes irgi šventėme Vasario 16-ąją, tai virėme su Indre cepelinus. Neradau pirkti marlės bulvėms nusunkti. Bet radau pirkti maišiukų skalbiniams. Tai tinka irgi labai puikiai. Dar mums taip nutiko, kad nusunktų bulvių ir mėsos išėjo po vienodą kiekį. O jei dar nebūtume pamiršę vandens pasūdyti...
Praėjusią savaitę buvau vienos svetainės biure Amsterdame. Gal 400 žmonių keturiuose aukštuose sėdi. Darbo vietos atviros erdvės principu suplanuotos, kas man, tiesą sakant, ne itin patinka.
Jie ieško vertėjos, kuri verstų iš anglų į lietuvių kalbą. Papasakojau, kad gerai rašyti moku, tad mane pasikvietė atlikti testą.
Tik grįžusi namo ir peržiūrėjusi testo tekstą pamačiau, kokius mažiausiai du košmarus jame palikau: 1) stiliaus klaida „pastatas su stikliniu fasadu“ (na, nervinausi, susipainiojau, parašiau „su“), 2) perrašinėjau dėl geresnio skambesio pusę sakinio, o kitą pusę pamiršau, todėl joje liko nesuderinti linksniai, dėl ko sunku suprasti, apie ką tas sakinys apskritai. Gal ir dar ką nors palikau, ko net po laiko nepastebėjau. Nusikeikiau ir tiek. Kas gi daugiau beliko?
Ir be to bjauri diena buvo. Beveik nemiegojusi, sušalau siaubingai, grįždama stotyje reikalingo išėjimo ieškojau gal keturiasdešimt minučių, prakeiktais aukštakulniais ir prakeiktu kompiuteriu ant peties. Sustojau parduotuvėje pailsėti. Išeinu nieko nenusipirkusi, ant dviračio sėdynės įkyrus paukštis tupi. Maždaug: „Čia tavo?“ – „Mano“. – „Na, tai iki“. Ir nuskrido. O ant sėdynės prikakota. Žodžiu, labai blogai buvo.
Vertėjų testus tikrino vertimų biuras, nes portalas neturi lietuviškai kalbančių darbuotojų. Tai nežinau, ar kiti kandidatai prirašė dar didesnių nesąmonių, ar šiaip pagailo optimistės, bet šiandien pranešė, kad praėjau testą ir pakvietė interviu. Tai važiuosiu ryt vėl.
Kai klausiau testus organizavusio skyriaus vadovo, kiek turi lietuvių kandidatų, tai jis tuo metu žinojo gal tris. Nedaug, bet man juk vis tiek negali pasisekti.
Dar šiandien buvau interviu internetinės rinkodarininkės pareigoms daug žaidimų portalų valdančioje bendrovėje. Nesu labai stipri kandidatė šiuo konkrečiu atveju ir į bendro pobūdžio interviu klausimus tinkamai atsakinėti vis neišmokstu, bet pakankamai maloniai praėjo pokalbis, abiems suprantant, apie ką kalbame.
Tai tokia smagi nuotaika šiandieną, ko jau kurį laiką trūko.