Dėl Ramygalos garbės pasirengę ir galvą paguldyti

Šiomis dienomis Ramygala šurmuliuoja. Ir senas, ir jaunas svarsto, kokios naudos iš to bus, kas pasikeis.

Vieni tikisi, kad šiemet Ramygalą ištisai lankys šou žvaigždės, kiti mano, kad patys privalės tapti kultūringesni, treti įsivaizduoja, jog iki šiol negarsi vietovė sutrauks būrius kultūros ieškančių turistų, kurie atneš pelno vietinėms įstaigoms.

Dar kiti svarsto praktiškiau ir ieško sau naudos. Jie viliasi, kad per šį projektą pagaliau gaus darbo.

Net vietos alubario lankytojai neliko abejingi šiai žiniai. Nuo pat ryto bokalus kilnodami jie aptaria būsimus renginius.

Pasiteiravus, ar girdėjo žinią, jog Ramygala dabar kultūros sostinė, vyrai iš pradžių net įsižeidžia, o paskui su aiškiu pasididžiavimu sutartinai linksi.

Vienam sugėrovui pradėjus peikti Ramygalos seniūną, kiti liepė jam užčiaupti srėbtuvę, antraip kailį išvelėsią.

„Neklausykite jo, jis girtas, niekus tauzija, jis neturi teisės ramygaliečių vardu šnekėti. Ramygala yra „vo“, ne kokia šuns blauzda, o dabar dar ir sostinė“, – nykščius aukštyn kėlė nuo alučio įraudę vyrai.

Kultūros ministerijos skelbtas konkursas „Lietuvos kultūros sostinė 2010“ baigėsi bene mažiausio šalies miesto – Ramygalos pergale.

Vos 1 660 gyventojų turinti Ramygala nurungė Anykščius ir Mažeikius.

Kultūros sostinės vardas ir laimėtam projektui įgyvendinti ministerijos skirti 100 tūkstančių litų Ramygalai suteiks progą išgarsėti.

Numatomų renginių sąrašas įspūdingai spalvingas, nuo rimtų dalykų iki ožkų grožio konkurso. Ramygalos kultūros darbuotojos ketina šiemet išleisti įsakymą, draudžiantį pjauti ožkas.

„Ramygala – ožkų kraštas. Tokio konkurso jokiame rajone nebuvo, nuskambėtume per visą šalį“, – entuziazmu dega projekto kūrėjos.

Ką ramygaliečiai iš to išspaus, bus matyti vėliau. O dabar, dar karštai žiniai einant iš lūpų į lūpas, „Panevėžio rytas“ lankėsi Ramygaloje, kalbėjo su gyventojais, domėjosi jų vizijomis.

Gabalas kelio, šalia kurio įsikūrusi Ramygala, nė iš tolo neprimena tradicinio pravažiavimo pro panašaus dydžio gyvenvietes.

Pakelėse išpjauti krūmokšniai, išdažytos skiriamosios juostos, iš tolo šviečianti raudondryžė perėja, rausvomis trinkelėmis išklotos priešingas eismo juostas skiriančios salelės labiau panėši į sostinės gatves.

Vidurdienį miestelyje judėjimo nedaug. Varstosi parduotuvių, kirpyklos, knygyno, vaistinės durys, ant kampo stoviniuoja keli murzini ir apšepę girtuokliai, šalia jų trinasi purvinas paauglys.

Miesto centre esantis skveras tvarkingai išgrėbstytas, prie paminklo Laisvai Lietuvai padėta šviežia puokštė su mažute trispalve.

Pirmiausia veriame knygyno duris. Panevėžio rajone vienintelė Ramygala beturi tokią įstaigą. Knygynas privatus. Rajono taryba buvusio valdiško knygyno atsisakė kaip nuostolingo. Jo darbuotoja Žaneta Dangveckienė ryžosi kultūrinį verslą užsikrauti ant savo pečių.

„O ką daryti, visą gyvenimą knygyne dirbusi, daugiau nieko dirbti nemoku“, – pečiais gūžteli knygyno darbuotoja.

Palubėje rikiuojasi virtinė gandrų, čia pat kabo ir Ramygalos herbas su gandru.

Gausiausias knygyno asortimentas yra vaikams. Suaugusieji sau knygą retai pasidovanos, o dėl vaikų piniginę dar pakrapšto. Dažniau knygas vaikams perka ne tėvai, bet seneliai. Vaikai atbėga pirkti lipdukų.

„Vienai mergaitei kažkas pavogė lipdukų albumą, tai dabar visa giminė praradimą kompensuoja“, – pasakoja Ž.Dangveckienė.

Lentynose asortimentas gausus: grožinė literatūra, etikos vadovėlis, sodininko žinynai, knygos meistraujantiems, leidinys apie skaitmeninę fotografiją, įvairios receptų knygos. Populiariausia čia stora, bet nedidelio formato valgių gaminimo knyga.

Ž.Dangveckienė sako, kad Ramygalą paskelbus kultūros sostine, miesto internetinio puslapio lankomumas padidėjo tris kartus.

„Mano sūnus tą puslapį įkūrė, jį tvarko, tai žiūrime ir lankomumą. Ramygalos puslapyje yra ir knygyno skyrius, jame skaitytojai labai aktyviai diskutuoja apie knygas“, – sako ji.

Maisto prekių parduotuvėje šalia bažnyčios apypiečiu nėra nė vieno pirkėjo.

Užkalbinta pardavėja Dalia pripažįsta, kad pastarosiomis dienomis apie kultūros sostinę žmonės šneka net rinkdamiesi prekes.

Susitikę kaimynai viens kito klausia, ar girdėjo žinią, vieni džiaugiasi, kad bus gerai, kiti trauko pečiais ir nesupranta, kas iš to bus.

Stabtelime prie miesto skelbimų lentos. Daugiausia siūlančiųjų parduoti. Parduoda malkas, šluotas, vantas, bekoną, kiaulę pasipjauti, žemę, arklį, traktorių, obuolius.

Akį patraukia ryškiai žalias skelbimas apie velykinius šokius, organizuojamus buvusiame kino teatre „Aušra“. Įėjimas 3 litai.

Dairomės, ko čia paklausus apie Ramygalos šokių vakarus. Į ūkinių prekių parduotuvę skuba vyrai. Šnekėti neturi kada, bet protekiniais mesteli, kad kai šokiams groja ir dainuoja Vytautas Žvirgždas su savo kompanija, salė būna sausakimša, pasilinksminti sueina ne tik piemenys, bet penkiasdešimtmečiai ar dar vyresni.

Bet per šias Velykas Vytautas kažkodėl negros, tai susirinks tik žalias jaunimėlis.

Dar jie pasufleruoja, kad Vytauto tokiu laiku geriausia ieškoti alaus bare. Grįžtelėję priduria, kad jis ir dainas pats kuria, ir net vaizdo klipą yra susukęs.

Nusekame paskui moteris, einančias į vietinį turgelį. Ant vienintelio medinio prekystalio išdėlioti kiaušiniai, tarkuoti krienai, bryzas lašinių, kiaušinių dažų pavyzdžiai, dėžė obuolių ir keliolika dėželių miesto konditerijos ceche keptų sausainių.

Pardavėja Aušra Želnienė linksma lyg ne darbą dirbtų, o stovėtų scenoje.

Vos prakalbus apie kultūrines permainas beria nesustodama: „Gal čia krizė kalta, bet dabar į Ramygalą važiuoja ir važiuoja visokie kolektyvai. Gal per sunkmetį žvaigždžių kitur nebekviečia, tai veržiasi į mažus miestelius ir kaimus.

Kad būsim kultūrinė sostinė – nuostabu, dar daugiau gražių dalykų bus, viskas žmonėms tik į naudą, gal darbo kokio atsiras? Jauniems žmonėms šito labiausiai reikia“.

A.Želnienė mano, kad metas, kai žmonės nieko nenorėjo, jau praėjo. Ji neslepia, kad ir pati dainuoja kultūros centro kolektyve.

Kad Ramygala kultūros sostine tituluota, jai nė kiek nekeista. Miestas mažas, paprastas, bet neprastas, ne vieną įžymybę išauginęs, turintis gilias istorines šaknis.

„Iš Ramygalos ir Šabtajus Kalmanovičius buvo kilęs, čia ne viena žydų parduotuvė buvo. Ir Arūnas Valinskas Ramygaloje gyveno, čia į mokyklą ėjo. Jis pats pasakojo, kai buvo atvažiavęs, kad jo tėvai buvo gavę paskyrimą į kolūkį šiose vietovėse“, – mus apšviečia A.Želnienė.

Linksmuolė pardavėja pažeria liaupsių kultūrinių projektų sumanytojai ir pramoginės veiklos iniciatorei Loretai Kubilienei.

„Aukso žmogus ta L.Kubilienė. Per ją ir kultūros sostine tapome, ji didelis Ramygalos šviesulys. Ir dar nauja bendruomenės pirmininkė Rasa Marozienė labai aktyvi, visus ragina dirbti. Kad jūs žinotumėt, kiek pas mus įvairiausių kolektyvų“, – miestelį giria ramygalietė.

Vėliau, ant kultūros centro durų pamatę savaitės repeticijų sąrašą, gerokai nustembame.

Mergaičių vokalinis ansamblis, linijiniai šokiai, kapela „Senoliai“, vaikų teatras, vokalinis kvartetas, aerobika, pučiamųjų orkestras ir dar kiti kolektyvai vos išsitenka dalydamiesi kuklias centro patalpas.

Įėjimas į Ramygalos alaus barą iš gatvės, bet sukame į kiemelį, kur erzeliuoja vyrai.

Aukšta tvora atidalintoje teritorijoje švaru ir gan jauku. Keli platūs mediniai stalai ir suolai stovi po stogeliu, tvorą puošia senoviniai ūkio padargai: pavalkai, kiaulei svilinti naudojamos lempos, skalbinių lyginimo įrankis, mediniai ratai, sena statinė.

Alų siurbčiojantys vyrai nepanašūs į beviltiškus girtuoklius, visi tvarkingai ir švariai apsirengę, nepikti ir neagresyvūs.

„Liuks, kad esam kultūros sostinė“, – šaukia beveik visi choru.

Trumpam pasvarsto, gal su kultūra ir darbų kokių atsiras? Dabar miestelėnus labiausiai nedarbas pjauna.

Statistika tokia: per 3 šių metų mėnesius Ramygaloje įregistruoti 126 nauji bedarbiai. Šiuo metu miestas turi 477 bedarbius. Tai sudaro 22 procentus nuo darbingo amžiaus gyventojų. Daug.

Išgirdę, kad ieškome dainininko Vytauto, vyrai jam paskambina telefonu, tas po penkių minučių prisistato.

Petras Miselis alaus bokalo rankose neturi, bet atrodo gerokai girtesnis nei kiti. Vyras skundžiasi blogu Ramygalos seniūnu, neva tas beržų prie jo namo nenupjauna.

„Užčiaupkit jį, vyrai, jis pirmiau geria, paskui šneka. Neduokit dergti Ramygalos. Ką jis girtas peza, dar nereiškia, kad visi ramygaliečiai taip galvoja. Mes dabar kultūros sostinė, reikia gražiai laikytis“, – karščiuojasi alubario lankytojai.

P.Miselis nenutyla, svyruodamas aiškina, kad geriau kultūrinimo proga alubarį uždarytų, kiek žmonų per vyrų gėrimą nelaimingos tapo, kiek vyrų alkoholio sugraužti mirė.

Vytautas baigia penktą dešimtį. Muzikuoja nuo 15 metų. Juokauja, kad gimė su mažyte gitaryte rankose, kaip kiti kad giriasi su marškinėliais gimę.

1979 metais Alytuje laimėjo politinės dainos konkursą. Po armijos grojo restoranuose, vestuvėse. Kai Kėdainiuose dirbo statybos treste, grojo statybininkų renginiuose.

Vytauto visa giminė muzikali, brolis irgi gitara groja, seserys balsingos.

Kai grįžo gyventi į gimtinę, vėl subūrė kadaise iširusį ansamblį. Visi vyrai pagyvenę, du gitaristai ir mušamieji – visa jų kompanija.

Bosine gitara groja Italu pravardžiuojamas Saulius Jurgaitis, mušamaisiais Panevėžyje verslininkaujantis Virmantas Kondrotas. Vyrai turi studiją, susipirko aparatūrą. Muzikavimas – ne pragyvenimo šaltinis, tik pomėgis po darbo.

„Čia tik pradžia, reikia ką nors rimčiau nuveikti“, – šypsosi pašnekovas ir neslepia džiaugsmo, kad širdį glosto ramygaliečių dėmesys, kai vietiniai susirenka prie jų muzikos pasišokti. Kaip ir jaunystėje.

Užkalbiname gatvę palei namus šluojančią Kristiną Pankratovienę. Ji apie naują Ramygalos titulą nieko negirdėjusi.

„Aišku, kad viskas tik į gera, blogiau juk nebus. Gal žmonės norės kultūringesni tapti? O gal naujų darbo vietų atsiras?“ – svarsto ji.

Savo namų kiemą tvarkanti Rita Krum irgi neįsivaizduoja, kas Ramygaloje dėsis jai tapus kultūros sostine. Pirmoji mintis, toptelėjusi į galvą: gal atsiras darbo?

Ji ir vyras abu bedarbiai, augina 3 metų dukrytę. Vyras vasarą gauna darbų pas ūkininkus, o ji jau 5 metai jokio darbo neranda.

Gatvėje sustabdyta Vanda Želnienė žinią apie naują Ramygalos titulą išgirdo iš dukros. Jiedvi pasidžiaugė, kad galbūt bus teigiamų permainų. Titulas įpareigos ramygaliečius pasitempti, būti žmoniškesniems, ne vilkais vieni kitiems.

Kirpėja Audronė Šegamogienė iš karto aptarnauja net dvi klientes, vienai formuoja šukuoseną, kitą, su užteptais chemikalais, laiko po šiltu gaubtu.

Specialistė gerą žinią žino ir džiaugiasi. Gal kultūros sostinės metais moterys pageidaus stilingiau atrodyti, gal dažniau kirpsis, šukuosis ir dažysis?

Ši žiema buvo ypač sunki, žmonės labai taupė, ateidavo apsikirpti tik prispirti reikalo. Paslaugų kainos perpus ar net trigubai mažesnės nei didmiesčiuose. Kirpimas ir sušukavimas tik 12 litų, ilgalaikis cheminis su visomis priemonėmis tekainuoja 30 litų.

Ramygaloje dirbantys policijos pareigūnai nemano, kad kultūros sostinės titulas jiems sumažins darbo.

Kiekvienas kaimas turi savų didvyrių, Ramygala – jokia išimtis. Yra etatiniai girtuokliai, šeimų skandalistai, vietiniai ilgapirščiai.

Ypač sunkių nusikaltimų, tokių kaip žmogžudytės ar išžaginimai, čia nepasitaiko. Tiesa, prieš porą metų alaus bare „Puta“ žuvo vyras, tačiau tai buvo nelaimingas atsitikimas, ne žmogžudystė. Susistumdė, griuvo, trenkėsi ir numirė.

„Jauni dirba užsienyje, o kurie nebegali dirbti – geria“, – vaizdingai esamą padėtį apibūdino vyresnysis tyrėjas Rimantas Stakauskas.

Pergėrusio ir žmoną su vaikais aplink namą vaikančio veikėjo policininkai neturi kur dėti, gali atvažiavę tik pirštu pagrūmoti.

Nuovada nebeturi sulaikymo kamerų, tad nebėra kur uždaryti girtuoklių. Anksčiau turėtosios neatitiko Europos Sąjungos reikalavimų, todėl nebenaudojamos. Gatvėje pakeltus girtuoklius pareigūnai lyg taksistai veža namo.

Šiuo metu labiausiai vagis masinantis objektas – naujai atidarytas prekybos centras „Cento“. Bet čia darbuojasi ne vietiniai ilgapirščiai, o atvažiavusieji iš Panevėžio. Gal galvoja, kad kaime apsaugos nėra?

Vietiniai grabštukai čiumpa viską, kas po ranka pakliūva, ir į sodybas lenda, ir maisto sandėliukus apšvarina.

Maistą vagia ne iš bado, o tik tuos produktus, ką galės parduoti.

Elgetaujančiųjų Ramygaloje nėra. Tie, kurie sėdi ant kampo, žmonių neužkabinėja, pinigų nekaulija, o kantriai laukia geradarių, kas nupirks išgerti.

Didžiausia Ramygalos bėda – čigonai, jų čia nemaža bendruomenė. Gyventojai bėga pas pareigūnus skųstis ne tik dėl dingusių daiktų, bet ir dėl teršiamos aplinkos.

„Bendrauti su jais sunku, šneka daug, o teisybės – nė už skatiką nerasi.

Blogiausia, kad jie vis migruoja, vieni į kalėjimus sėda, kiti iš jo grįžta. Vieną dieną, žiūrėk, namas ūžia nuo žmonių, kitą dieną tuščias lyg negyvenamas“, – sako pareigūnas.

Prieš palikdami Ramygalą veriame kultūros centro duris ir beldžiamės į jo vadovės Loretos Kubilienės kabinetą.

Kur projekto sumanytoja kultūros sostinėje padės ne itin susipratusius piliečius, nuolatinius alaus baro lankytojus? Gal bent metams juos kaip nors izoliuos nuo visuomenės?

„Alaus baras skirtas gerti, tai jame ir geria. O ką, Vilnius neturi aludžių ir girtuoklių? Mes jų neizoliuosime, o integruosime į projektą“, – netikėtą sumanymą atskleidžia pašnekovė.

Vienintelis Ramygalos alaus baras, anot L.Kubilienės, yra pakankamai kultūringa vieta, ten vyrai ne tik alų gurkšnoja, bet ir šaškėmis bei šachmatais žaidžia, vyksta net šaškių turnyrai.

Garsas apie juos po visą miestą sklando, mat žaidėjai visokių linksmybių prisigalvoja. Būna, kad pralaimėjęs įsipareigoja net galvą persidažyti. Ir pažadą įvykdo.

Ramygalos išgeriantieji ne patys blogiausi žmonės. Net atvirkščiai, vieni aktyviausių patriotų. Į talkas ir parko tvarkymą patys pirmieji ateina, dar ir kitus paragina.

„Tai kodėl to turnyro ir galvų dažymo viešai neparodyti? Vargu ar kuris kitas miestas ką panašaus turi“, – sako L.Kubilienė.