Pasibaigus šaltajam karui, reformos palietė ir slaptąsias tarnybas. Reformos vyksta iki šiol. Lietuva, prisijungusi prie šio proceso beveik po penkiasdešimties metų, kurdama analogiškas tarnybas yra priversta atsižvelgti ir į istoriją, ir į tas problemas, su kuriomis susiduria dabartinė Vakarų demokratija. Yra problemų, kurių neišsprendusi Lietuvos žvalgyba neras tinkamos vietos valstybėje ir pripažinimo visuomenėje.
Esminis klausimas, į kurį mūsų visuomenėje dar ilgai nebus atsakyta (nors ir priimami atitinkami įstatymai), kas yra vieša ir kas - slapta?
„Tarp laisvos visuomenės ir slaptųjų tarnybų yra prieštaravimas ir šią problemą nelengva išspręsti“, - rašo žymus specialiųjų tarnybų tyrinėtojas Walteris Laqueuras.
Demokratinėje visuomenėje teisė žinoti visada yra aukščiau už paslapties poreikį. Net senas demokratines tradicijas turinčios visuomenės daug kartų yra kritikavusios savo vyriausybes dėl skandalų, susijusių su slaptosiomis operacijomis.
Viešumo ir paslapties priešprieša Lietuvoje jau yra pasiekusi dramatinės įtampos aukštumas. Prieš penkiolika metų buvo rodomos televizijos laidos, kuriose jauni žmonės girdavosi, jog didžiausias malonumas yra paskelbti kokią nors valstybės paslaptį. Neatsitiktinai pirmoji byla, susijusi su valstybės paslapties išdavimu, buvo iškelta 28 metų jaunuoliui.
Vėliau ši tema persikėlė į politinį lygmenį. Ryškiausias pavyzdys - 12 (o dabar teigiama, kad jau 18) legendinių pažymų, dėl kurių be aiškios priežasties nukentėjo tiek Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovai, tiek eiliniai darbuotojai, bet nei Seimas, nei Vyriausybė kol kas tinkamo sprendimo nerado.
Nepateikta nei teisinio sprendimo, nei paprasto paaiškinimo, kas, kada ir kur yra padaręs nusikaltimą ar net nusižengimą. Kyla ir kitas klausimas - gal šių dokumentų išvis nėra, o tai, kas prirašyta, dėl turinio menkumo gėdijamasi atskleisti. Ir vis dėlto nepasitikėjimo pleištas tarp visuomenės ir specialiųjų tarnybų ne tik įkaltas, bet ir gilinamas.
Būtina sąlyga užsienio žvalgybai yra glaudūs santykiai su Užsienio reikalų ministerija. Žvalgybinė informacija yra užsienio politikos prielaida. Be naudos užsienio politikai, politinė, ekonominė ir karinė žvalgyba išvis nereikalinga.
Didžiojoje Britanijoje užsienio žvalgyba tiesiogiai susieta su Užsienio reikalų ministerija. Kitose šalyse - tai nuolatinių debatų tema. Daug diskutuojama, kokio tipo informacija politikams turi būti pateikta - pradinė, „žalia“, neapdorota ar jau parengta politiniams sprendimams. Atrodo sutariama, kad patys tokios informacijos teikėjai negali būti ir politikos formuotojai. Be to, kad ir kokia solidi būtų surinkta informacija, ji negali pakeisti užsienio politikos formuotojų sprendimų.
Tenka apgailestauti, kad konstruktyviai besimezgantys santykiai tarp VSD ir Užsienio reikalų ministerijos prieš kelerius metus Seime buvo nemokšiškai sukritikuoti ir politizuoti. Pradėjęs konstruotis sisteminis požiūris į surenkamą informaciją buvo nublokštas atgal į žinybinį lygį.
O juk uždaras žinybiškumas yra didžiausia mūsų valstybės žvalgybos informacijos naudotojų problema. Dėl kooperacijos stokos iki šiol nefunkcionuoja žvalgybinis ciklas, kur informacija galėtų būti ne tik apibendrinama, bet ir per kelias institucijas patikrinama.
Jau prieš dešimtmetį įvairiose institucijose, apdorojančiose strateginę informaciją, dirbo apie 1000 darbuotojų, bet kur jų darbo rezultatai? To nežino nei valstybės vadovai, nei visuomenė.
Kur pradingo metų metus kankinta Lietuvos energetikos koncepcija? Kodėl vienu metu „Mažeikių nafta“ skelbiama strategine įmone, o kitu - tik laužo krūva? Reikalingas Lietuvai dujų „Šiaurės srautas“ ar ne? Ar LEO LT kaip nacionalinis projektas turėjo strateginę reikšmę? Jeigu taip, tai kodėl sugriautas? Kodėl energetika vėl grįžta į nomenklatūrininkų rankas?
Iš patirties žinau, kad stori tomai analitinės medžiagos dėl nesugebėjimo ją panaudoti valstybės reikmėms pelija institucijų archyvuose. Gal ir ne viską reikia skelbti, bet Rusija jau prieš kelerius metus informavo savo visuomenę tiek apie savo kaimynų, tiek apie savus strateginius planus.
Iš egoistinio žinybiškumo kyla pastaruoju metu eskaluojama tarnybų politizavimo problema. Neparengtą ir nepatikrintą informaciją net konkuruodamos tarpusavyje institucijos dažniausiai skuba pateikti politiškai suinteresuotiems vartotojams.
Tai ir yra pagrindinis įvairių skandalų šaltinis. Tačiau ne visada iniciatyva ateina iš apačios. Naujausias klasikinis tokios akcijos pavyzdys - sensacingas pranešimas apie kontrabandinių pinigų panaudojimą politikoje.
Savaime suprantama, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, pateikęs šią prielaidą (ne faktus), pats nieko netyrė ir „kompromatą“ gavo „pagal pažintis“. Po kokių metų paaiškės, kad ši informacija dar buvo „žalia“, nepatikrinta. O dar po metų ši istorija bus pamiršta.
Bet tikslas pasiektas - politiniai oponentai apjuodinti.
Ar ne dėl netinkamo žvalgybinės informacijos apdorojimo, net paprasčiausiai jos neturėjimo dabartinė Lietuvos užsienio politika strimgalviais smulkėja, o sprendimai priimami remiantis ne analize, o asmeninėmis nuotaikomis?
Ryškiausias pavyzdys - Lietuvos vadovės vykimas į Prahą. Net iš kelių oficialių paaiškinimų, kodėl prezidentė vietoj savęs deleguoja premjerą, akivaizdu, kad prezidentė nesitaria nei su valdančiąja koalicija, nei su Latvija ir Estija.
Nereikalingi nei patarimai, nei išankstiniai aptarimai. Juolab analitinė informacija apie galimą ne tik JAV, bet ir kitų valstybių reakciją, lyg už prezidentės nugaros neegzistuotų gausus Užsienio reikalų ministerijos subtiliausias medžiagas rengiančių darbuotojų būrys. Tiesa, ir anksčiau, svarstant, kas Lietuvai svarbu, kas ne, buvo remiamasi vienasmeniais sprendimais, tačiau jau praėjo dvidešimt laisvės metų.
Siekdama efektyviai dirbti ir būti naudinga savo kraštui žvalgyba turėtų įveikti dar ne vieną kliūtį - profesionalaus žmonių atrinkimo, mokymosi, kontrolės ir visuomenės pripažinimo. Tam neužtenka teorinių samprotavimų, reikia didelių materialinių investicijų.
Vis dėlto klausiant apie žvalgybos ateitį dar anksčiau norėtųsi žinoti, ar jos mūsų valstybės vadovams apskritai reikia? Ar reikia rizikingo ir komplikuoto informacijos rinkimo kituose kraštuose, analizės, sudėtingo žvalgybinės informacijos ciklo ir panašių dalykų, kai mūsų valstybėje iš aukštos politinės tribūnos lemiant žmonių likimus, krašto ateitį paprasčiausiai pareiškiama - aš taip noriu ir aš pats viską žinau?