Šiandien ruošiausi rašyti apie linksmus dalykus. Anądien po linksmų velykinių dienų teko eiti išpažinties. Kunigas „atgailai“ liepė apmąstyti tautos mėgiamą giesmę „Linksma diena“. Taip šiomis dienomis vis mąsčiau apie Kristaus Prisikėlimo linksmybę. Kirbėjo manyje klausimas: kodėl man dabar turėtų būti linksma? Ir tuoj pat stojo atsakymai: o todėl, kad Kristus prisikėlė. Tad kuo čia dėtas aš? - neatlyžtu.
Todėl, kad ir tu kelsies, jeigu būsi geras žmogus, pamaldus ir padorus šiame gyvenime. Žmogus manyje lieka patenkintas. Toks ir esu. Dabar galima linksmintis. Tik štai protas nepermaldaujamas: tai kodėl man dabar turėtų būti linksma, jei Kristaus prisikėlimas tiesiogiai manęs dabar neliečia; juk aš dabar neprisikeliu; dabar aš tik miniu Jo, bet savojo prisikėlimo aš neišgyvenu. Sąžiningos mintys, ar ne taip?
Prisikėlimo rytą ėjau su šeima į ankstyvąsias šventąsias Mišias. Paprastai tokiu metu neinu, nes kiekvienais metais turėjau pareigą giedoti su “Schola cantorum” (lotynišką grigalinį giedojimą giedantis choras) dienos šv.Mišių metu.
Šiais metais mūsų chorui buvo užginta kelti giesmėje savo širdis Viešpaties prisikėlimo link. Taigi kreipiausi į savo tėvus su prašymu, kad mane nuvestu kur nors į „prisikėlimą“. Nuėjome. Tačiau po 15 minučių skaniai sau gėrėme kavą namuose. Ne, šventos Mišios nebuvo trumpos. Tiesiog aš „užsiožiavau“. Niekaip nepanorau klausytis velykinio koncerto ankstyvą metą, už bažnyčios durų, šaltyje ir dar minioje.
Ir dar labiausiai glumino „linksmos dienos“ ištroškusių ir su kiaušinių krepšeliais apsikarsčiusių tautiečių tariamai religingas entuziazmas. Dauguma minios dalyvių buvo žmonės, kurie atlikinėjo savo metinę „religinę“ pareigą. Ir būtinai ryte – „kada prisikelia!“ Taip anie galvojo apie šią velykinę rytmetinę sueigą. Labai gerai. Tegu sau.
Tačiau aš statistinės „religijos“ dalyviu būti griežtai atsisakiau. Tėvai, išklausę mano čia pat sukurptą trumpą liturgijos išaiškinimo kalbą, nuolankiai sutiko pasirinkti romią rytmetinės šeimos alternatyvą jaukiuose namuose.
O po kavos taip pat ramiai ir su gera nuotaika nuėjome į greta stūksančią parapijos bažnyčią išklausyti dieninių šventų Mišių. Šventovėje net kur pritūpti radome. Beje, nemenka dalis dalyvavusių šventose Mišiose buvo šeimos su mažais vaikučiais. Jos irgi nesirinko ankstyvosios alternatyvos. Net ir negalėjo. Paprastai jaunos šeimos tikėjimą renkasi sąmoningai, ne statistiškai. Beje, kunigas, užsiminė, kad rytas čia irgi buvo „karštas“ minios skaičiaus ir „kiaušininio“ entuziazmo dydžiu ... „linksma diena“ prasideda!
Prisipažinsiu, kad kunigo užduotos atgailos taip ir neatlikau. Atlikau, tik kiek kitokią. Verčiau iš lotynų kalbos į lietuvių Prisikėlimo sekmadienio liturginius tekstus. Tad ir iki šiol nežinau, ar atlikau atgailą, ar ne. Mat „linksmos dienos“ ten neatradau, todėl jos pamaldžiai ir neapmąsčiau.
Apaštalų tradicijos mums perduotą radau ten aš kitą dieną: „in hac potissimum die“ (Velykinė prefacija). Vienas, prisipažinsiu, nesugebėjau šito išversti. Pasitelkiau spec. bičiulį. Taigi atgailavome kartu. Ir štai, ką sugalvojome – „šioje įstabiai galingoje dienoje“. Ar jums suprantama?
Atvirai, velykinės „linksmybės“ aš ir neieškojau.
Ieškojau prisikėlimo. Ir ne tik Viešpaties, bet ir savo – čia ir dabar. Tikėjimas yra ne praėjusių faktų prisiminimas ir vylingas žvilgsnis į ateitį: o gal mane prikels į statistinius duomenis atsižvelgęs Viešpats? Nejuokaukime su tokio lygio „religiniu“ sąmoningumu. Tikėjimas yra dabartyje manyje veikianti Dievo malonėje galia. Šią įstabiai galingą amžinąją Dieną - Haec dies! - įsikūnijęs Dievas prisikelia ir kartu prikelia žmogiškąją prigimtį iš numirusiųjų.
Prisikėlimas yra didis išvidinis džiugesys tam, kuris glaudžiai tikėjimu ir liturginiuose slėpiniuose išgyvena Dievo meilės Auką visada.