Šiųmetė modernumu ir naujomis technologijomis tviskanti žemės ūkio paroda “Ką pasėsi... 2010” šią tradiciją ne tik sėkmingai išlaikė, bet ir praplėtė – joje dalyvavo net šešios dešimtys maisto produktų gamintojų iš visos Lietuvos bei kaimyninės Latvijos, pirkėjams siūliusių ir tradicinių gaminių, ir gurmaniškų naujovių.
Tai gausiausias šio sektoriaus dalyvių skaičius per visą parodos „Ką pasėsi...“ gyvavimo trisdešimtmetį.
Parodoje tradiciškai buvo prekiaujama įvairiais saldumynais, meduoliais, riestainiais, duona, rūkytais mėsos gaminiais, sūriais. Mūsų pamario krašto žvejai ir kaimynai latviai siūlė įsigyti rūkytų žuvų. „Stengėmės priimti pačius gamintojus, o ne perpardavinėtojus“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė LŽŪU Žemės ūkio mokslo ir technologijų parko projektų vadybininkė Skirmantė Balnytė. Pasak jos, šiemet pirmą kartą prekiauti parodoje ir tiesiogiai pabendrauti su pirkėjais panoro ne tik ūkininkai, smulkios maisto produktų gamybos įmonėlės, bet ir didieji gamintojai. Pirmenybė visų pirma suteikta gaminantiesiems natūralius, ekologiškus, Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo ženklu paženklintus gaminius.
Šiemet pirmą kartą parodos paviljone savo stendą turėjo žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško maisto kokybė“, atstovaujantis mobiliuosiuose turgeliuose prekiaujantiems ūkininkams. Šio stendo vitrinoje demonstruoti Širvintų r. ūkininko Bronislovo Vošterio šaltai spaustas rapsų ir sėmenų aliejus, plungiškio ŽŪK „Tėviškės žolynai“ įvairios vaistažolių arbatos, Vilkaviškio r. ūkininkės Birutės Navickienės suvalkietiški skilandžiai, Kauno r. ūkininko Audriaus Banionio mėsos ir duonos gaminiai, šilališkio IĮ savininko Zigmo Auškalnio, Panevėžio r. ūkininko Zigmo Kisielio, Panevėžio r. „Radviliškiai ir Ko“(vadovė Audronė Kisielienė) bandelės, pyragai, duona, Panevėžio r. ūkininko Eugenijaus Paliulio ir Kauno r. ūkininkės Onos Baltrušaitienės spausti sūriai, Anykščių r. AB „Ažuožerių sodai“ pagamintos natūralios obuolių sultys.
„Mūsų žmonės prekiauja ir su pirkėjais tiesiogiai bendrauja lauke. Stendu tiesiog norime įrodyti, kad šiandien Lietuvos ūkininkas savo ūkio sąlygomis yra pajėgus kokybišką maisto produktą ir pagaminti, ir šiuolaikiškai įpakuoti. Be to, dalyvavimas parodoje – puiki proga save pristatyti platesnei pirkėjų auditorijai bei praplėsti mobiliuosiuose turgeliuose prekiauti pageidaujančių ūkininkų ratą“, – kalbėjo ŽŪK „Lietuviško maisto kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius.
Dar viena šiųmetės parodos naujovė – Kėdainių r. ūkininko Ričardo Reikerto ūkyje išauginta ir pagaminta strutiena. Parodoje ūkiui atstovavęs Virgilijus Kakta pasakojo, kad pagrindiniai strutienos užsakovai – kavinės ir restoranai. Dalis gaminių parduodama mugėse, parodose bei ekologiškų produktų parduotuvėse. Iki sunkmečio pradžios ūkyje buvo laikoma 500–600 stručių. Šis paukštis užauga per vienerius metus ir skerdžiamas, pasiekęs 100 kg svorį. Kilogramas skerdienos kainuoja apie 20 Lt, pagaminti gaminiai – gerokai brangiau.
Ypač gausu prekybos paviljonuose buvo tradicinių rūkytų mėsos produktų. Jų paskanauti bei nusipirkti siūlė ir ūkininkai, ir mažos įmonėlės, ir pirmą kartą parodoje dalyvaujančio stambaus gamintojo UAB „Samsonas“ darbuotojai, pristatę „Kleboniškos linijos“ gaminius. Už prekybą Kauno regione atsakingas šios įmonės atstovas Arūnas Bimba teigė, kad iš importinės žaliavos gero produkto nepagaminsi. Todėl pirkėjas turi suprasti, kodėl už kokybišką produktą tenka mokėti daugiau.
Visoje šalyje pripažintais rūkytais gaminiais prekiavusi Šiaulių įmonė UAB „Dora“ pirkėjus masino ir savo ekspozicijos spalvingumu, ir įspūdingais produktų pavadinimais: „Žemaitiškas užkulas“, „Smalčius su kresnikėmis“, „Palendrica kaip pas babą“, „Riebalinskis“, „Ponų užgaida“, „Žemaitišks smoks“. Net 11 šios įmonės gaminių yra sertifikuoti kaip Lietuvos tautinis kulinarinis paveldas.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinta Prienų r. ūkininkė Aušra Stankevičienė, taip pat pelniusi Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą už šaltai rūkytus gaminius, pasakojo, kad jos pačios ūkis nėra didelis, todėl sudarytos sutartys su stambesniais ūkininkais, su kuriais bendradarbiaujama jau ne vieneri metai. „Turime susiradę ir skerdyklą, kurioje kiaulaitės paskerdžiamos bei nusvilinamos. Mes patys turime nedidelį cechą ir mėsytę perdirbame. Dalyvaujame mugėse, prekiaujame mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose. Į vakuumą gaminių nepakuojame, nes natūralus produktas yra gyvas ir turi kvėpuoti. Vakuume jis „uždustų“. Senuosius receptus esame perėmę iš senelių.
O siekiant Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo sertifikato teko parengti gana sudėtingą projektą, smulkiai aprašyti bei nufotografuoti visą gamybos eigą. Vėliau ūkyje lankėsi ir didelė komisija. Mums buvo suteikta „B“ kategorija, nes mėsai sūdyti naudojame ne medines geldas, o ES standartus atitinkančias plastikines talpyklas. Beje, naudoti medinių indų neleidžia Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Kadangi prieš kurį laiką norėjome gauti banko paskolą, iš mūsų buvo pareikalauta įsteigti uždarąją akcinę bendrovę. Todėl ir vadinamės UAB „Miglūnas“. O prekiauti mobiliuosiuose turgeliuose „uabai“ nėra itin pageidaujami. Tačiau mus išgelbėjo privalumas, kad gaminame tautinio kulinarinio paveldo gaminius. Galimybe prekiauti mugėse ir šiuose turgeliuose esame labai patenkinti“, – džiaugėsi prieniškė ūkininkė.
Greta gardžių A. Stankevičienės parduodamų lašinukų puikavosi ir UAB „Prienų duona“ kepta „Marčios duona“ – dvejus metus iš eilės pelniusi garbingą Lietuvos metų gaminio titulą ir apdovanota aukso medaliu. Ji gaminama rankomis iš natūralių grūdų ir su natūraliu raugu.
Jau penkeri metai, pasitraukusios iš tradicinio turgaus, vien parodose ir mugėse savos gamybos naminiais sūriais, paženklintais Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo ženklu, prekiauja Šiaulių r. Toliočių k. ūkininkė Nijolė Šopienė ir Joniškio r. Buvainių k. ūkininkė Stefa Strakšienė. Moterys džiaugėsi sėkminga prekyba ir parodoje „Ką pasėsi... 2010“.
„Vasarą renginių nestinga, tik spėk suktis. Laikome po 10–12 piendavių, pačios sūrius ir gaminame, ir parduodame. O jų receptus esame perėmusios ir iš senelių, ir iš pirkėjų, ir kuriame pačios“, – kalbėjo patyrusios sūrių gamintojos. Pasak jų, pradėti pieno perdirbimo gamybą ūkyje nėra paprasta – tam reikia ir investicijų, ir patikimos artimųjų komandos, nes pienininkystė yra tokia ūkio šaka, kurioje poilsio dienos nenumatytos. Tačiau galimybė tiesiogiai pabendrauti su pirkėjais bei užsidirbti atperka rūpesčius, teigė pašnekovės, klausiamos, ar vien ryžto pakanka, norint pradėti savo ūkio produkcijos perdirbimą ir prekybą.
Savu verslu parodoje nesiskundė ir iš Pasvalio r. atvykęs jau trečiosios kartos aludaris, UAB „Autosera“ savininkas Tadas Širvinskas, prekiavęs „gyvu“ alumi. „Šiam alui gaminti naudojami tik natūralūs apyniai ir salyklas, dedamas minimalus kiekis cukraus. Tokį „gyvą“ alų siūlome mugių lankytojams, alaus restoranams ir sulaukiame gero įvertinimo. Tai, kad pastaraisiais metais nukrito grūdų kainos, mums, aludariams, tik į naudą“, – neslėpdamas šypsenos kalbėjo T. Širvinskas.
Žodžiu, nelygu skonis ir piniginė, pasmaguriauti pačiam ir parvežti lauktuvių namiškiams iš parodos „Ką pasėsi... 2010“ tikrai galėjo kiekvienas. Juolab kad į pirkėjų klausimą, ar parduodami skanėstai ne importiniai, ne lenkiški, visi pardavėjai sutartinai tvirtino, kad prekė tikrai lietuviška.