Per lėktuvo katastrofą Rusijoje žuvus Lenkijos prezidentui L.Kaczynskiui, Lietuva neteko ištikimiausio draugo“, – tokie arba labai panašūs žodžiai mūsų šalyje skamba nuo pat šeštadienio ryto.
Sekmadienį Lietuvos Vyriausybė nusprendė šalyje paskelbti net trijų dienų gedulą žuvusiam kaimyninės Lenkijos politikos, kariuomenės ir bažnyčios elitui pagerbti.
Arkikatedroje jau šeštadienio pavakarę buvo aukojamos specialios mišios už žuvusiuosius, kuriose dalyvavo visi Lietuvos aukščiausi pareigūnai.
Šalyje tikrai netrūko ne vien oficialių užuojautos pareiškimų, bet ir aiškinimų, kodėl lenkų tautos tragedija ir Lietuvoje verta ne vien paprastos žmogiškos užuojautos, kuo ji svarbi mūsų valstybei, ką prarado ir Lietuva.
Tačiau bent jau aš visą praėjusį savaitgalį negalėjau atsikratyti minties, kad visi šie žodžiai ir valdžios veiksmai labiau primena šauksmą tyruose arba rodo valdžios ir visuomenės atotrūkį.
Tikrai labai norėčiau klysti, bet man neatrodė, kad didžiajai Lietuvos visuomenės daliai tai – būtent broliškos tautos tragedija, o ne vien šiurpus pranešimas žinių laidose.
Negalėjau atsikratyti minties, kad dabar dar tragiškiau atrodančios paskutinio L.Kaczynskio vizito Lietuvoje aplinkybės ir yra tikrasis didesnės Lietuvos dalies požiūrio į Lenkiją simbolis.
L.Kaczynskis paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi praėjusį ketvirtadienį. O išvykti iš Vilniaus šis iš tiesų vienas didžiausių mūsų draugų buvo priverstas gavęs skaudų politinį ir diplomatinį antausį.
Lietuvos Seimas tą pačią dieną atmetė Vyriausybės siūlymą pagaliau ištesėti Lenkijai ne kartą duotus pažadus ir išspręsti pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis problemą. Ir, regis, sulaukė bent jau dalies tautos ovacijų – būtent už tai, kad „pastatė lenkus į vietą“. Nors pavardžių rašymo problema susijusi tikrai ne vien su lenkais ir Lenkija.
„Kas turi dėtis lietuvių politikų širdyse, jeigu daug net valdančiosios partijos parlamentarų ignoravo saviškio premjero kompromisinį projektą ir parėmė nacionalistus?
Kaip toliau kalbėtis su Lietuva?
Kaip įgyvendinti strateginius Rytų politikos tikslus?
Kaip formuoti Europos Sąjungos politiką Rusijos atžvilgiu, jei mūsų svarbiausi partneriai elgiasi taip, tarsi Lenkija ir lenkiškumas būtų pagrindinis jų priešas?
Lenkų politikai turi ryžtingai padėti Lietuvai atsibusti iš nacionalizmo sapno.
Lietuva, pamatyk, kad lenkai nesikėsina į tavo suverenumą, o lenkų kalba jau nekelia pavojaus lietuvių kalbai. Atsibusk, kol nevėlu“, – rašė Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“ po jau minėto Lietuvos antausio L.Kaczynskiui ir visai Lenkijai.
Lenkams dabar jau, žinoma, tikrai rūpi nebe tai, kaip padėti atsibusti lietuviams.
Tačiau gal atsibusti galėtume mes patys? Gal būtent Lenkiją ištikusi tragedija gali padėti tai padaryti?
Juk istorija žino ne vieną atvejį, kai tragedijos bent iš dalies padėjo tautoms susitaikyti.
O svarbiausia – būtent užuojauta artimui kartais leidžia objektyviau pažvelgti ir į save pačius.
Tikrai verta, nors ir skaudu, pripažinti, kad „Rzeczpospolita“ rašo teisybę: ne tik politikai, bet ir nemaža dalis visuomenės Lietuvoje iki šiol į Lenkiją žvelgia taip, tarsi ši valstybė būtų ne viena svarbiausių partnerių bent jau Europos Sąjungoje, o vienas pagrindinių priešų.
Kuo paremtas toks požiūris? Drįsčiau teigti, kad tiktai mūsų pačių provincialumu, švinktelėjusiomis istorinėmis baimėmis ir menkavertiškumo kompleksais, kuriuos bandoma pridengti tariamo patriotizmo, „nekeliaklupsčiavimo prieš didžiuosius“ šūkiais.
Brolišką tautą ištikusios tragedijos veidrodyje visa tai matyti net gerokai ryškiau.