JAV mirė buvęs Lietuvos prezidento V.Adamkaus patarėjas J.Šmulkštys (papildyta - vienas iš paskutiniųjų interviu su J.Šmulkščiu, video)

J.Šmulkštys talkino prezidentui V.Adamkui pirmosios jo kadencijos metu. Iki tol J.Šmulkštys dirbo Indianos universitete. J.Šmulkštys JAV su tėvais atsidūrė po karo, buvo aktyvus „Santara-Šviesa“ narys.

Žiūrėkite reportažą.

J.Šmulkščio žmona pranešė, kad prieš mirdamas velionis prašė jo kūną sudeginti ir palaidoti tose pačiose kapinėse, kur yra palaidotas filosofas Vytautas Kavolis.

J.Šmulkštys gimė 1930 metais gegužės 27 dieną. 1949-aisiais persikėlė gyventi į JAV. 1951-1953 metais buvo Amerikos lietuvių sąjungos vienas įkūrėjų, centro valdybos narys, vicepirmininkas, iždininkas.

Nuo 1954 m. "Santaros" (šios organizacijos vienas įkūrėjų), vėliau "Santaros–Šviesos" federacijos centro valdybos narys, vicepirmininkas. Nuo 1998 m. buvo Lietuvos prezidento V.Adamkaus patarėjas. Prezidento tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okuopacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys.

2010 metų vasario pradžioje J.Šmulkštys buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

***

2007-ųjų vasarą žurnalistas Virginijus Savukynas kalbino JAV gyvenantį J.Šmulkštį - pokalbis sukosi apie įvykius Lietuvoje, prezidento V.Adamkaus antrąją kadenciją.

Prieš pustrečių metų spausdintą interviu pateikiame ir lrytas.lt skaitytojams:

- Panaši į pirmąją. Dėl ribotų konstitucinių galių ir pastovaus politinio užnugario Seime bei Vyriausybėje neturėjimo Prezidentui nėra lengva daug ką atlikti vidaus politikoje. Jis tik periferiškai įtrauktas į įstatymų leidimo ir vykdymo procesą. Čia valstybės vadovas tegali siūlyti, įvertinti, atmesti.Kitaip tariant – mobilizuoti visuomenę “už” ar “prieš” įstatymų leidimo ir vykdymo organų veiksmus.

Tačiau kaip vienintelis visų piliečių renkamas pareigūnas, Prezidentas turi didelį moralinį autoritetą, kuris jam palengvina įtaigauti viešąją opiniją ir kitas valdžios institucijas. Be to, jis gali tiesiogiai kreiptis į visuomenę su pasiūlymais prašydamas žmonių paramos jiems įgyvendinti. Per abi kadencijas Valdas Adamkus šią „prievaizdo“ funkciją atliko be priekaištų.

Užsienio ir nacionalinio saugumo politikoje padėtis kitokia. Čia Prezidento galios yra didesnės ir konkretesnės. Jis ne tik formuoja politiką, bet ir daugeliu atvejų ją vykdo. Dėl to politinis užnugaris Seime ir Vyriausybėje nėra toks svarbus, nors, žinoma, ne bereikšmis.

Pirmosios kadencijos metu buvo daug įspūdingų užsienio politikos laimėjimų. Bet dar svarbesnis buvo tas, kad Lietuva iškilo kaip viena iš regiono lyderių, palaikanti gerus santykius ne tik su Rytų, bet ir Vakarų Europos valstybėmis.Šis vaidmuo buvo tęsiamas ir plečiamas per antrąją kadenciją. Pavyzdžiui, sėkmingos Prezidento pastangos išlaikyti demokratiją Ukrainoje ir iš buvusių Sovietų sąjungos respublikų bei Lenkijos sudaryti koordinacinę grupę, kad būtų efektyviau pasipriešinta Rusijos bandymams dominuoti regione.

Svarstant kadencijų skirtumus daugiausia kalbama apie tai, ką aš pavadinčiau antraeiliais dalykais, nors potencialiai jie gali pasidaryti reikšmingi.

Vienas iš pavyzdžių – kai žurnalistai lygina pirmosios ir antrosios kadencijos patarėjus. Beveik visada antrieji yra pristatomi kaip kokie nevykėliai, kurie V.Adamkų veda klystkeliais.Nagrinėjant šį klausimą reikia atsiminti, kad valstybės vadovai patarėjais skiria kompetentingus asmenis, kuriais visiškai pasitiki. Tiek pirmosios, tiek antrosios kadencijos metu keli patarėjai ir žemesnio rango pareigūnai dėl įvairių priežasčių paliko Prezidentūrą.

Vienintelis akivaizdus skirtumas tarp kadencijų tas, kad antrojoje du asmenys buvo priversti atsistatydinti. Šiuo atveju Prezidentas, skirtingai nuo daugelio kitų aukštų pareigūnų, padarė greitus ir kategoriškus sprendimus. Man atrodo, kad kai kurie pirmosios kadencijos patarėjai buvo efektyvesni už antrosios, ir atvirkščiai.

- Čia matau kelias priežastis. Pirmiausia Prezidento kaip moralinio autoriteto aktyvus dalyvavimas politikoje. Jis kritikuoja politikus ir partijas, jei mato negatyvius reiškinius valstybės gyvenime. Šis valstybės vadovo vaidmuo labai svarbus, bet dažnai sukelia nepasitenkinimą ir retsykiais – neapykantą.

Antra, kai kurie politikai, žiniasklaidos atstovai bei politologai, neatsižvelgdami į ribotas galias, tikisi iš Prezidento, kad jis gali atlikti neįmanomus uždavinius. Besitęsianti korupcija yra vienas iš tokių pavyzdžių.

Valstybės vadovas yra daug kartų nurodęs galimas akcijas prieš ją ir kritikavęs individualius politikus, pareigūnus bei institucijas.Tačiau kritikams to neužtenka – jei korupcija tęsiasi, dėl to kaltas Prezidentas.Trečia, V.Adamkus daug negatyvių komentarų susilaukia iš tų, kurie mano, kad jis jiems skolingas už tikrą ar įsivaizduotą paramą. Tokių veikėjų ir partijų yra nemažai, bet jie užmiršta ar nori užmiršti, kad valstybės vadovas už paramą neįsipareigojo suteikti lengvatų.

Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti Valdo Adamkaus santykius su liberalcentristais. Ši partija Prezidentui „paskolino” savo organizaciją 2004 metų rinkimuose. Tačiau tai nereiškė, kad laimėjęs rinkimus jis pasidarytų liberalcentristų žmogus.Priešingai, Valdas Adamkus daugelį kartų yra pareiškęs, kad yra visų piliečių, o ne paskirų partijų, valstybės vadovas. To reikalauja Konstitucija, to jis ir nori. Kas Prezidento daug kartų išsakyta pozicija netikėjo, vėliau, be abejo, turėjo nusivilti.

O dėl dabar Prezidentą kritikuojančių buvusių šalininkų – pirmiausia reikia pastebėti, kad tokių asmenų nėra daug, nors žiniasklaidoje jų komentarai sulaukia nemažo atgarsio ir neretai yra pakartojami tradicinių oponentų. Manau, kad buvusių rėmėjų kritika yra iš dalies paaiškinama asmeninių santykių pašlijimu arba įsitikinimu, jog kai kurie Prezidento politikos aspektai nėra priimtini.Demokratinėje santvarkoje valstybės pareigūnų, politikų kritika yra ne tik neišvengiama, bet ir tam tikra prasme reikalinga. Be kritikos nebūtų laisvos visuomenės ir pažangos. Kol Lietuvoje bus demokratija, ir V.Adamkus, ir kiti politikai kritikos neišvengs, nežiūrint ar ji teisinga, ar ne. Konstruktyvi kritika gali būti naudinga valstybės interesams ir jos objektui.

- Nors ir nelabai sklandžiai, per skandalą išryškėjo kelios sisteminės problemos. Pirmiausia buvo neoficialiai patvirtinta iki šiol nelabai aiški Seimo viršenybė prieš VSD ir kartu kitas vykdomąsias įstaigas. Kitaip vakarietiško stiliaus demokratijoje ir negalėjo būti.

Tačiau skandalas taip pat parodė, jog Seimui pateikus slaptą informaciją, ji pasidaro nebe slapta ir naudojama politiniams tikslams. Be to, dar kartą iškilo kai kurių VSD pareigūnų tendencija prasilenkti su tiesa ir slaptą informaciją panaudoti asmeniniams interesams.Bet didelių pasekmių politinei sistemai nematau. Kad panašūs skandalai nepasikartotų ar, tiksliau kalbant, pasikartojimo galimybės sumažėtų, reikia išsamaus ir preciziško įstatymo, nustatančio VSD atsakomybę Seimui. Jame turėtų būti aiškiai apibrėžta, kas yra slapta informacija. Visa tai padaryti neturėtų būti sunku ir kaip pavyzdį galima panaudoti vienos ar kelių Vakarų demokratijų modelius.

- Turėtų kovoti trys pagrindinės politinės srovės: valdančiąją koaliciją sudarančios partijos, konservatoriai bei jų sąjungininkai ir liberaldemokratai. Pirmieji akcentuos ekonominių sąlygų gerėjimą bei sąlyginį stabilumą. Antrieji kritikuos valdančiąją koaliciją ir siūlys alternatyvią politiką. Tačiau ši strategija bus komplikuota dėl iki šiol besitęsiančio Vyriausybės rėmimo Seime. Todėl nenustebčiau, jei konservatoriai prieš rinkimus paramą nutrauktų.Liberaldemokratai koncentruosis į potencialius protesto rinkėjus – tuos, kurie dėl įvairių priežasčių yra nusistatę prieš dabartinę padėtį ir todėl turėtų balsuoti už nesančius ir nebuvusius valdžioje.

Darbo partijos įtakai silpnėjant, jos buvusiems rėmėjams liberaldemokratai pateiks daugmaž priimtiną alternatyvą. Čia taip pat egzistuoja galimybė, nors ir nelabai didelė, jog socialdemokratų Vilniaus skyriaus disidentai arba įsijungs į Liberaldemokratų partiją, arba su ja artimai bendraus per rinkimų kampaniją.

- Todėl, kad protesto balsuotojams pateikia vienintelę realistinę alternatyvą. Darbo partijai žlungant, „Tvarka ir teisingumas“ pasidaro organizacija prieš aukštuomenę, turinti šiokią tokią galimybę laimėti kitus Seimo ir prezidento rinkimus.Antra, tam tikras skaičius piliečių vis dar yra įsitikinę, kad R.Paksas buvo neteisingai atstatydintas iš valstybės vadovo posto. Jie, atrodo, ne tik išliko ištikimi pašalinto prezidento rėmėjai, bet „teisingumo” labui į partiją dar ir kitus pritraukė.Trečia, tęsiasi nusivylimas tradicinių partijų veikla bei norima radikalių pasikeitimų. Šių balsuotojų nuomone, kitos partijos, ypač tradicinės, nenori arba negali imtis reikalingų pokyčių. Tarp jų, nors aišku ne visų, taip pat galima pajusti ir tam tikrą nostalgiją sovietų režimui.

- Nemanau, kad viena partija surinktų absoliučią balsų daugumą. Pagal balsų skaičių konservatoriams skirčiau pirmąją vietą, socialdemokratams – antrąją, o paksininkams – trečiąją.Šiuo metu atrodo, kad tradicinis vidurys, susidedąs iš įvairaus plauko liberalų, bus pakeistas nauju – liberaldemokratais. Ar „Tvarkos ir teisingumo“ partija yra ideologine prasme vidurio – tai jau kitas klausimas. Tačiau rinkimų kontekste ji atsiras centre kaip trečioji jėga tarp tradicinių partijų – konservatorių ir socialdemokratų bei jų sąjungininkų.Tradicinis vidurys nyksta ir dėl pernelyg didelių ambicijų.

Tarp liberalcentristų ir liberalsąjūdininkų ideologinių skirtumų kaip ir nėra. Bet yra daug asmeninių skirtumų. Atrodo, kad visi nori būti vadai, o mažai kas – kareiviai. Dėl to nuolat kuriamos naujos partijos grindžiamos lyderių asmeniniais interesais.