Tuo gali džiaugtis skolų išieškotojai, kurių klientūra sunkmečiu auga kaip ant mielių. Tik anoks ten džiaugsmas, kai nemaža dalis skolų – beviltiškos.
Bendrovė prasiskolino, paskelbė bankrotą, kreditoriai – prie suskilusios geldos. Mat apsukrūs šeimininkai jau įsteigė naują bendrovę ir perdavė visą turtą jai. Senajai liko tik skolos.
Tokie atvejai pasaulyje žinomi ne pirmą dešimtmetį. Naujai įkuriamos bendrovės turi ir specifinį pavadinimą – feniksas. Mitinis paukštis, kuris sudega ir vėliau pakyla iš pelenų.
Žinoma, nuo bankroto niekas neapsaugotas. Tačiau kai tie patys veikėjai užsivelka švarius marškinius ir vėl pelnosi kitų sąskaita, valstybė, matyt, irgi neturėtų užsimerkti.
Antai estai įpareigojo pranešti apie mažiausius akcininkų pasikeitimus bet kurioje įmonėje. Nepranešei – bauda. Menkniekis? Be to, draudžiama bendrovei vykdyti bet kokius sandorius su savo turtu.
Tuo tarpu Lietuvoje niekas nepajudins nė piršto, jei įmonė veikia metų metus ir niekam neteikia jokių ataskaitų. O ką jau kalbėti apie viešą registrą, kuriame būtų skelbiami visų tokių „uabų“ savininkai?
Bet valdžiai visa tai – nė motais, nors feniksai turtus kraunasi ne vien kitų verslininkų, bet ir biudžeto sąskaita.
Juk taip neva bankrutuojančios, bet vėl prisikeliančios įmonės paprastai lieka skolingos ir „Sodrai“, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Tačiau viešumas – daug kam pernelyg bauginama perspektyva. Paskelbsi akcininkus ir, neduok Dieve, visi pamatys, kad ir kuris nors Seimo narys ar dar kas nors iš valdžios nėra deklaravęs savo privataus verslo interesų.