Nurodytos aplinkybės komplikuoja pokalbio pradžią. Kita vertus, vis tiek nevalia užmiršti, jog demokratija reiškia ne ką kitą, o liaudies valdžią; gr. demos – liaudis.
Taigi pamėginkime bent kartą suprasti šį žodį tiesiogiai, be atsikalbėjimų, tokiu būdu pasipriešindami vyraujančiai praktikai nuolat kažkur nukelti, nukišti ar išplauti žodžių reikšmes. Šitaip blaiviai ir paprastai traktuoti šį žodį mus įpareigoja dar ir aplinkybė, jog Lietuvos politinė sistema, regis, vis labiau pradeda panašėti į monarchinį visa ko užvaldymą, kai iš demokratinių institucijų, sparčiai naikinant jų turinį, lieka vien tik iškabos, nususę muliažai.
Demokratija – tai liaudies valdžia, taigi, anksčiau sovietų satelitų vartotas terminas „liaudies demokratija“ terminologinės darybos požiūriu yra visiškas nonsensas, grynoji tautologija, „sviestuoto sviesto“ pavyzdžio užkeikimas.
Ta pačia proga priminsiu, jog logikoje tautologija yra vadinama loginė klaida, atsirandanti tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Tačiau, atrodo, taip pat ir nuorodą „tautinė tapatybė“ galime laikyti panašaus pobūdžio tautologija, jeigu sutiksime su versija, kad žodis ,,tauta“ vis dėlto yra graikiškos kilmės verbalinė konstrukcija (gr. to auto, tauto – tas pats; taigi tautinė tapatybė yra to paties tas pats).
Žodis „tauta“ yra nepakeičiamas, neišmainomas žodis tautos didžiausiojo pakilimo metais, kai tauta iš tiesų tampa subjektu, lemiančiu ir vairuojančiu savo gyvenimą.
Tačiau neretai atsitinka taip, jog tauta tampa manipuliacijų objektu, kai operuojant šiuo šventu vardu yra įžaidinėjami labai egoistiniai klaniniai, dažnai nusikalstamo pobūdžio interesai. Galbūt kaip tik tokiais atvejais žodį „tauta“, saugant jį nuo išniekinimo ir sudėvėjimo, reikėtų atidėti į šarvuotą banko seifą, sutaupyti, į pirmą vietą iškeliant šiurkštesnių tonacijų, labiau tinkantį mūsų kasdienybei įvardijimą „liaudis“
Pastarasis kreipinys, atrodo, turi atgrasančių intonacijų, suponuojančių gynybinę reakciją, iš karto drausmina visokio plauko gudručius (tarsi girdžiu pakankamai grėsmingą įspėjimą: “Nederkite liaudžiai ant galvos!”).
Prašau žinovų atleisti, jog nesusigundžiau galimybe šią terminologinę alternatyvą spręsti pasirenkant tarsi ir labiau modernų nei ,,liaudis“ pilietinės visuomenės įvardijimą. Reikalas tas, jog, Lietuvoje šis terminas yra visiškai nuprasmintas, paverstas tuščiaviduriu muilo burbulu, vis dažniau vartojamas norint už tikrą dalyką iškišti pačios pigiausios prabos simuliakrus.
Vadinamieji pilietinės visuomenė vedliai Lietuvoje parodė neeilinį sugebėjimą, - nesiginčysiu dėl to, - prisisiurbti prie įvairiausių piniginių fondų ir pasireklamuoti visokiausiomis pozomis, tačiau dviejų žodžių rodyklę „pilietinė visuomenė“ pavertė labiau alergiją keliančiu nei lūkesčius žadinančiu užkeikimu.
Geriau jau anie vis dėlto būtų dirbę pagal tiesioginį savo pašaukimą - butaforiją eksploatuojančiais dailės studijų pozuotojais. Įsivaizduokime ten tą ar kitą iš jų, pozuojantį su liūto kailiu per petį, metantį ietį arba susimąsčiusį ir susirūpinusį, tauriai kenčiantį, sulinkusį nuo pasaulio sielvarto. Kaip būtų gražu ir prasminga!