Katynė - 1940: J.Stalino politbiuro sprendimu Katynės miške šūviu į
pakaušį nužudyti puspenkto tūkstančio (iš viso su kitomis vietomis - 21 857) karo belaisvių, Lenkijos karininkų. Tautos žiedas - dalis nužudytų karininkų uniformas užsivilko tik prasidėjus karui.
Katynė - 2010: netoli Katynės sudužo prezidento J.Kaczynskio lėktuvas,
žuvo Lenkijos prezidentas, visa armijos vadovybė, daug Seimo ir Senato
narių, diplomatų, dvasininkų. Lenkijos elitas.
Ką byloja apdegusios prezidentinio „Tu-154M“ nuolaužos? Ir tai, kad
tokių neapykanta ir žmonių naikinimu grįstų ideologijų, kaip komunizmas,
skleidžiamas blogis nenustoja veikti net joms žlugus.
Nebūtų NKVD surengusi Katynės žudynių, nebūtų ir šeštadienio tragedijos.
Pamąstymui tiems, kurie vis labiau ima jausti nostalgiją komunizmui.
Ką būtina suvokti, kad galėtum - ne dėl pozos, ne dėl užplūdusio
žmogiško graudulio - sakyti, jog tikrai jautiesi šiek tiek lenku?
Nėra Europoje kitos valstybės, kuri būtų tiek nusipelniusi savo ir kitų
tautų laisvei per pastaruosius 220 metų, kaip Lenkija. Ypač kovodama su
fašizmu ir komunizmu. Nėra ir kitos šalies, kuri tiek daug dėl laisvės
būtų paaukojusi ir tiek daug kartų būtų išduota Vakarų demokratijų.
Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo išduota bent triskart.
1939-aisiais, kai Vakarų sąjungininkų buvo palikta viena dviem agresoriams -
Vokietijai ir SSRS - sudoroti. 1943-aisiais, kai paaiškėjo, jog NKVD
šūviais į pakaušį išžudė Lenkijos karininkus, o D.Britanija nurodė
lenkams užsičiaupti. Net britų kariams karo metu grėsė mirties bausmė
už nuomonę, kad žudynės Katynėje yra SSRS įvykdytas karo nusikaltimas!
Lenkija išduota ir 1945-aisiais, kai jos sąjungininkų ne tik buvo
atiduota J.Stalino pakalikams valdyti, bet iš jos dar ir atimta daugiau
kaip ketvirtis teritorijos.
O juk dar buvo Varšuvos 1944 m. sukilimas, kai iš agresoriaus
„sąjungininku“ tapęs J.Stalinas įsakė prie Varšuvos jau stovėjusioms
savo armijoms nesikišti. Kol vokiečiai išgalabys 150 tūkst.
varšuviečių, dar 0,5 mln. sukiš į konclagerius ir visiškai sugriaus miestą.
Galima prisiminti ir 16 Lenkijos pasipriešinimo dalyvių, kurie, gyvi
išlikę net per Varšuvos sukilimą, 1945 m. SSRS teismo buvo nuteisti
myriop už „nelegalią“ veiklą; sovietų suimtą ir ilgam įkalintą paskutinį „Armija Krajowa“ vadą generolą Okulickį. Tą patį, kurį į Lenkiją kovoti su fašistais permetė britai savo
lėktuvu. Nei britai, nei amerikiečiai neprotestavo.
Kas žino, ar būtų šiandien laisva Lietuva, jei nebūtų 1956-aisiais
sušaudytų lenkų darbininkų aukos, popiežiumi Jonu Pauliumi II
išrinkto lenkų kardinolo K.Vojtylos, vėliau - Solidarumo“ ryžto?
Istorikai suskaičiuos tiksliai, bet atrodo, kad Lietuva buvo labiausiai
prezidento L.Kaczynskio lankyta valstybė. Lietuva buvo ir paskutinė valstybė, kurioje L.Kaczynskis žengė prezidentams klojamu raudonu kilimu. Taip jau sutapo, kad paskutinis
Lietuvos draugo L.Kaczynskio vizitas Vilniuje paliko jam slogų įspūdį.
Lietuvos Seimas pademonstravo žemą diplomatinį lygį - tą minutę, kai Lenkijos
prezidentas atvyko į Vilnių, ryškia persvara atmetė abiejų šalių prezidentų seniai
sutartą Lietuvos lenkų pavardžių rašymą dokumentuose su „w“.
Lietuvos prezidentė nė neatsiprašė L.Kaczynskio už Seimo netaktą.
L.Kaczynskio jau niekas niekada nebeatsiprašys. Atsiprašyti galima tik
Lenkijos. Nors šis įstatymas ne Lenkijai, o Lietuvai daug labiau
reikalingas. Kad išliktų ori, visus savo piliečius gerbianti valstybė.
Tik ar sugebėsime? Ar įžiūrėsime tokio žingsnio būtinybę pro vis labiau
įsivyraujančio kiemo gaidžių patriotizmo užleistus dūmus?
Praėjus valandai po antrosios Katynės tragedijos gavau Kovo 11-osios
Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės laišką, kviečiantį
kelionei į J.Basanavičiaus gimtinę. Paskutinis sakinys nupurtė:
„Prašome su savimi turėti asmens dokumentą, nes po renginio vyksime ant
aukščiausio Lietuvos kalno, kuris dabar yra Lenkijoje“.
Tai eis dabar nepriklausomybės signatarai vaduoti šito kalno iš lenkų? Kol jie
prezidento neturi ir žuvusių aukščiausių savo generolų gedi? Patriotizmui proporcingai
šalyje mažėjant, šiaudiniai patriotai dygsta kaip musmirės.
Ir tautininkišku naftalinu trenkiantis laiškas, ir pavardžių rašybos
įstatymo projekto atmetimas, žinoma, tik nelemtai sutapo su antrąja Katynės tragedija.
Jokio tiesioginio ryšio. Bet kad ir kaip dabar vadovautumės logika, kažkoks
kartėlis lieka. Kokie mes, lietuviai, esame? Kaip atrodom? Kaip šitaip kaimiškai darydami politiką atrodysim po 10 ar 20 metų?
Jei galima į tai nusispjauti šiandien, tai dar nereiškia, kad šių
klausimų pavyks išvengti ateityje. Suprantame mes tai ar ne, vis tiek
tai lipdo Lietuvai nepatikimos, neeuropinės valstybės etiketę.
Dienraštis „Rzeczpospolita“ emocingai, bet pakankamai tiksliai tai ir
įvertino: „Kas turi dėtis lietuvių politikų širdyse, jeigu didelis
valdančiosios partijos Seimo narių skaičius ignoravo savo premjerą ir
parėmė nacionalistus? Kaip toliau kalbėtis su Lietuva? Kaip formuoti
ES politiką Rusijos atžvilgiu, jeigu mūsų svarbiausi partneriai elgiasi
taip, tarsi Lenkija ir lenkiškumas būtų pagrindinis jų priešas?“.
O gal ir nesuprasime? Jei manysime, kad prestižinės Kauno gimnazijos
moksleiviai savo „Facebook“ viešai paskelbę „Aš neužjaučiu Lenkijos“,
yra Lietuvos ateitis. Prieš karą taip ir nesupratome. Ir skaudžiai už tai sumokėjome.
Antrojo Katynės kryžiaus šešėlis net Rusiją verčia šiek tiek keistis.
Kremliaus kontroliuojama Rusijos televizija ryžosi parodyti A.Vajdos
filmą „Katynė“. Lenkijos elito antroji auka Katynėje įplėšė betoninį
stalinizmo valktį net Rusijoje.
„Tai - ženklas, - sakė buvęs Lenkijos prezidentas L.Walęsa. - Mes
turime apie tai pamąstyti. Mes labiau turime save mylėti“.
Raktinis žodis. Mums, lietuviams gal net labiau tinkantis, nei
broliams lenkams. Ženklas keistis, tai daugiau meilės sau. Tik taip
galima mylėti ir savo artimą. Išsivaduoti iš tikrai ne meile grįstos
naftalininės tautininkiškos ideologijos su sovietizmų įdarais nelaisvės, kurioje
vis dar esame.