„Yra žmonių, kuriems tu rūpi“, - perskaitau užrašą ant tilto atramos. Žiūriu į rudą patvinusios Neries vandenį – jis sūkuriuoja, neša šiukšles, juda iš rytų į vakarus, iš praeities į nebūtį.
Jeigu būčiau sovietinių laikų inteligentas, suglausčiau ausis ir mano sėdmenys rezistenciškai suvirpėtų – tai perspėjimas! Kam daugiau gali rūpėti sovietinis žmogus, jei ne Saugumui. O kam rūpi žmogus ne sovietiniais laikais? Kokie dabar laikai – demokratiški, kapitalistiniai? Ir kas gi ta kapitalistinė demokratija yra – savanoriška vergavimo forma ar prievartinis stipresniųjų dominavimas silpnesniųjų atžvilgiu.
Imu skaičiuot – Saugumas... Na, jiems aš nerūpiu. Nesu musulmonas, neturiu chemiko ar fiziko išsilavinimo, negalėčiau sukonstruoti bombos, kuri velniop nuneštų Seimą su visais apsimelavusiais tautos išrinktaisiais. Lėktuvo pilotuoti taip pat nesimokiau ir Nyderlanduose buvau tik vieną sykį. Na, kaip mokesčių mokėtojas, kaip reproduktorius. Ne, pastaroji funkcija atkrenta. Dabar valstybei net ir jauni nebereikalingi, ji švaisto savo jauną sėklą, tarsi tai būtų tuščios konservų dėžutės.
Bankininkai – štai jiems tikrai rūpiu. Reikia atiduoti paskolą. Jie man neleistų nušokti nuo tilto. Pirmiausia grąžink pinigus, o paskui gali šokti.
Kapitalistams – rūpiu. Parduotuvių tinklų savininkams, magnatams, legalizuotiems sukčiams. Pecunia non olet – tokia tiesa, tokia sistema, mes taip susitarėm, bet susitarėm neteisingai, nes kitaip nesugebėjom. Lygybė šiame pasaulyje egzistuoja tokia forma, kokios nori tie, kurie turi galios – valdžią, pinigus, įžūlumo.
Daugiau lyg ir nebėra socialinių ar ekonominių grupių, kurioms rūpėčiau. Davatkos, jos mielai užmuštų mane lietsargiais ir virbalais už drastiškas kalbas apie jų Dievą. Bėda, kad man jų stabai neįdomūs. Kalbu apie savo Dievą. Nes Dievo nėra išorėje, tik mano viduje. Tavo ar jo viduje. Įrodęs, kad yra kitaip, tegul pirmas meta į mane rašalinę.
Giminės ir artimieji. Čia nesunku apsigauti. Dažnai tavo artimojo meilė tebūna egoistinis aktas. Žmogus kitaip negali.
Stoviu ant tilto, o prisimenu save sėdintį Vienos operoje. „Nabukas“. Kūrinys nuobodus, bet mane šis žanras, apskritai opera, žavi savo operiškumu. Vienintelis geras gabalas „Nabuke“ – „Žydų vergų choras“.
Visi laukia to choro, žvalgosi, žiovauja. Sėdžiu septintame aukšte. Beveik devintame danguje. Tiesa, matosi blogai, tik pusė scenos. Už manęs dar viena eilė – jiems dar blogiau. Jeigu gali konstatuoti, kad kam nors blogiau nei tau – neturi teisės būti apsišikėlis ir inkšti.
Girdžiu, greta šneka rusiškai. Šeši kostiumuoti. Vienas nuolat dirsčioja į laikrodį. Ko gero, brangus laikrodis. Kitas su žiūronais. Labai dideli operai, ko gero, kariniai. Jeigu būtų šaltojo karo laikai, manyčiau – saugumiečiai. O dabar verslininkai. Nors Rusijoje tai turbūt nedaug kuo skiriasi.
Austrai labai kultūringi, jie iš Sibiro atvykusiems verslo partneriams ar šiaip kokių nors delegacijų personažams dovanoja bilietus į operą. Naujasis rusas į operą eina tik dviem atvejais – arba supainioja su stilizuotu restoranu (jie Bizantijos papročiu mėgsta blizgančius daiktus), arba ateina nudobti savo verslo partnerio, kuris taip pat supainiojo operą su restoranu.
Scenoje pagyvėjimas. Choras išeina su nuotraukomis, dainininkai laiko priešais save portretus. Tai veidai žydų, žuvusių holokausto metu. Vienas choristas laiko veidrodį, atsuktą į žiūrovus, į klausytojus.
Moralas toks – ir tu gali atsidurti šioje liūdnoje nuotraukų galerijoje. Būk budrus, puoselėk savyje šviesiąsias galias, neleisk išsikeroti tamsiesiems instinktams. Nes visuomet yra ir bus žmonių, kuriems tu rūpi. Net jeigu manai, kad niekam nieko blogo nesi padaręs. Tu būsi reikalingas kaip rinkėjas, kaip reproduktorius, kaip mokesčių mokėtojas, galiausiai, kaip patrankų mėsa.
Atsisuku į kaimynus rusus. Jų nebėra. Juos užkniso opera. Paprastai jie iškenčia tik iki pertraukos. Teisingas požiūris. Kiekvienas mandagumas turi turėti ribas.
Stoviu ant tilto, Vilniuje plakasi gedulo vėliavos. Žuvo Lenkijos prezidentas ir kompanija. Politikai reiškia užuojautas, su ašaromis balse kalba apie didelę tragediją. O man atrodo, benzino kainos Lietuvoje yra tragedija. Šildymo kainos, nedarbas, korupcija, valdininkų savivalė, kasdienis žmogaus žeminimas, teisių pažeidinėjimas, visuotinis ir džiaugsmingas planetos naikinimas yra tragedija.
Taip, žmogiškame lygmenyje tai tragedija. Kiekvieno žmogaus mirtis tragedija. Bet mirus eiliniam žmogui niekas nekreipia dėmesio. Net jei miršta ir talentingas žmogus, niekam tas nerūpi. O štai politikas – tragedija. Kokie ritualai, kokios aimanos – kaip mes dabar be jų gyvensim. Labai normaliai gyvensim. Išrinksim kitus. Jie sureikšminę save, jaučiasi esantys didesni, galingesni, šventesni. Saugokit mus, tausokit, mylėkit, - girdžiu potekstę jų be galo sukrėstose kalbose.
Politikai, kaip jie save pamilsta. Kaip greitai, kaip karštai, kaip lemtingai! Kokie jie jaučiasi esą herojai, kokie ypatingi. Čia įsijungia ir Bažnyčia – citrinų skonio veidai, užverstos į dangų akys – gavusi žymų lavoną ji pati pasijunta kur kas svarbesnė, dėmesio centre, reitingai auga.
Politikai mėgsta Bažnyčią. Nes Dievas labai parankus partneris – juk politikas yra truputį nuo Dievo, tiesa? Nors tiesiogiai niekas taip ir neformuluoja, bet žiūrint į visą šį farsą akivaizdu – politikai laiko save ne žmonių išrinktais, o Aukštesniosios valios pasirinktais.
Elementarūs žmogeliai, dažnai netgi primityvai, garbėtroškos, diletantai, savanaudžiai bliunkiai, kuriuos išrenkame mes, eiliniai, mes, kurie niekam nerūpim, išskyrus keletą draugų, keletą artimųjų, nors nereikėtų turėti didelių iliuzijų – artimojo meilė tėra egoizmo atmaina.
Tikra tragedija ne tada, kai žūva herojus, tikra tragedija, kai žūva choras, yra sakęs Josifas Brodskis. Chorai žuvo, žūva ir žus, ir niekas dėl to labai galvos sau nekvaršina. Visiems reikia herojų, stabų, įžymybių. Toks jau tas masinis skonis, masinių reikalų amžiuje, masinių informacijos priemonių viešpatavimo laikais.
Ką gi, šiandien dar nešoksiu nuo tilto. Noriu sužaist teniso partiją, dar nebaigiau skaityt J.M.Coetzee‘s „Summertime“, o mama sakė pasodinusi ypatingų česnakų (kas česnakuose gali būti ypatingo?!).
Taigi, ko gero, teks sulaukti rudens, kad paragaučiau, negaliu apvilt motinos, o ir Jolanta prašė dviračio padangą pripūsti. Darbai! Reikia dar pagyvent truputį.