Bažnyčia - tai šeima. Tačiau neretai tai sakant turima galvoje tik kleras - kunigai ir vienuoliai, o visa likusioji dalis praktiškai suvokiami kaip šio personalo aptarnaujamieji, kurie už paslaugas susimoka, tačiau jų balsas – tik kaip vaikų šeimoje: visi esam šeima, bet viską žinom ir nusprendžiam tik mes, suaugusieji tėvai.
Nepaneigiama, kad už nusižengimus reikia atsakyti, jų negalima dangstyti, taikyti senaties terminų. Kita vertus – juos reikia matyti visų nusikaltimų visuomenėje kontekste. Protingiau būtų tiesiog remtis skaičiais - kiek pedofilijos atvejų pasitaiko tarp kunigų ir kiek tarp kitų visuomenės grupių?
Krikščionių bendruomenės kūrė Europą – su tuo nesutiks tik visiškai neigiantys istorinę realybę. Jerzy Kloczowskis knygoje „Krikščionių bendruomenės besikuriančioje Europoje“ („Aidai“ 2006), apie besikuriančią ir po truputį tampančią krikščionišką Europą rašo: „Vis populiaresnė darėsi evangelinė brolybė pagal pirmosios Jeruzalės bendruomenės pavyzdį, tačiau ši programa buvo be galo sunkiai įgyvendinama vis dar giliai tradiciškoje ir hierarchiškoje visuomenėje iš esmės nepasirengusioje ilgalaikiam jos įgyvendinimui“.
Kai kas Viduramžius labai idealizuoja, tarsi tai būtų tikėjimo aukso amžius, kiti juose temato tik tamsumą ir nė mažiausio šviesos spindulėlio. Būtų sunku sutikti tiek su vienu, tiek kitu kraštutiniu požiūriu.
Krikščionybė istorijoje buvo vis atsinaujinanti, atsiliepianti į laiko iššūkius. Nuo pat pirmųjų amžių ją gaivino stiprios ir charizmatiškos asmenybės - dykumos tėvai, augustinijonai, bazilijonai, benediktinai su įvairiomis atšakomis, karmelitai, domininkonai, pranciškonai, jėzuitai, saleziečiai ir daugybė kitų. O taip pat Rytų Bažnyčiose bei Evangelikų Bažnyčiose šventi žmonės su savo darbais ir gyvenimu.
„Su Vakarų vienuolijų istorija yra glaudžiai susijęs krikščioniškojo humanizmo, pagarbos žmogaus asmeniui ir ilgalaikio dėmesio formavimui, palikimas“, - teigia J.Kloczowskis.
Barbariškos visuomenės formavimui krikščioniškos bendruomenės turėjo labai svarbų vaidmenį, o į visus barbariškumus, prasismelkusius iš ano meto aplinkos ir į Bažnyčią, negalima žiūrėti tik iš šių laikų perspektyvos. Būtina matyti ano meto procesus, kaip visuomenė, kad ir negreitai, keitėsi. Tai neatleidžia nuo būtinybė kritiškai žvelgti į Viduramžių Bažnyčios atitrūkimą nuo pirminių krikščionybės šaknų, esmės, akivaizdaus nežmogiškumo ir kitų negerovių. Tiesiog matykime visumą.
Šiandien Bažnyčios gyvastingumą ir palaiko nauji tikėjimo sąjūdžiai, kurie yra gausūs bei darantys realią įtaką. Į vieną iš tokių sąjūdžių pažvelkime kiek atidžiau.
Fokoliarų judėjimas, veikiantis per 180 šalių ir turintis kelis milijonus narių, prasidėjo Trente (Italija), kur 24 metų mergina Chiara Lubich (1920–2008) su kitomis merginomis pradėjo skaityti Šventąjį Raštą naujoje šviesoje, paliestos Šventosios Dvasios. Ir pirmiausia atkreipė dėmesį į tas Švento Rašto vietas, kur kalbama apie Dievą, kaip apie Meilę, apie tai, kad meilė yra ta šerdis, apie kurią turi suktis visas krikščionio gyvenimas.
Šis judėjimas kilo tuo metu, kai Europoje siautė Antrasis pasaulinis karas. Chiara turėjo trauktis iš Trento miestelio, kuriame gyveno, nes jis buvo bombarduojamas. Tačiau ir tokių nepalankių įvykių apsuptyje ji patikėjo, kad meilė nugali viską, todėl būtina ja tikėti, jos siekti ir pagal ją gyventi. Tais pat 1944 metais Ch.Lubich grįžo į Trentą, kur susibūrė pirmasis fokoliaras – židinys. Chiara iš pradžių nė nenumanė, kad judėjimas įgaus tokį mastą, koks jis yra šiandien.
Apsisprendimas neapykantos ir sprogimų apsuptyje gyventi vien meile, rodyti alternatyvą tam sutrikusiam ir pilnam pykčio pasauliui, laikui bėgant atnešė stebėtinų vaisių.
Jono evangelijoje sakoma, kad Jėzus prieš mirtį daug kalbėjo apie meilę. Chiara suprato, kad čia yra Jėzaus mokymo esmė. O koks yra Jėzaus paliktas meilės mastelis? Tai gyvybės atidavimas už draugus. Chiara ir jos draugės, kurių buvo penkios ar šešios, paklausė viena kitos: ,,Ar norim taip gyventi, taip mylėti?“. Ir jos sudarė sutartį mylėti taip, kad būtų pasiruošusios gyvybę viena už kitą atiduoti. Tokia meilė ėmė keisti tamsią tikrovę.
Pažiūrėję į pirmųjų krikščionių bendruomenes, žmonės sakydavo: ,,Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“. Apaštalų darbų knygoje rašoma: ,,Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra“ (Apd 4,31). Ch.Lubich vizija buvo atgaivinti pirmųjų krikščionių gyvenimą. Ir ši neegoistinė svajonė pradėjo pildytis, pranokdama visus lūkesčius.
Šiandien šis judėjimas išplitęs visame pasaulyje, jis reiškiasi ne tik katalikų, bet ir kitose krikščioniškose bažnyčiose. Fokoliarų sąjūdis prisideda ir prie tarpreliginio dialogo. Į šį judėjimą įsijungė judaizmo, islamo, induizmo, budizmo ir kitų religijų atstovai.
Neįmanoma išvardyti visų apdovanojimų, kuriuos gavo Chiara tiek iš pasaulietinių, tiek iš bažnytinių institucijų. Daugybė universitetų iš skirtingų žemynų jai suteikė garbės daktarės vardą: teologijos, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų, socialinės komunikacijos, filosofijos. Ji tapo daktare ne dėl parašytų sausų ir abstrakčių mokslinių darbų, bet už realiai pakeistų žmonių mąstymo ir širdžių - taikos, draugystės, solidarumo bei dialogo kultūros santykių kūrimą.
Jei būsime nuoširdūs ir objektyvūs, tikrai matysime, kiek krikščionybė, jos bendruomenės prisidėjo ir šiandien prisideda prie pažangesnės visuomenės kūrimo, oraus žmogaus formavimo. Padėjus ant nesuklastotų svarstyklių teigiamus ir neigiamus dalykus – nedviprasmiškai teigiami nulems kai kuriuos neigiamus.
Tik ar norime objektyvumo, ar tik išpūstų sensacijų?