Pridygo lauko kavinių stalelių, juos aplipo verslininkai, studentai, menininkai ir kitokio statuso būtybės, siurbiančios kavą ir alų. Gatvės muzikantai įrodinėjo, jog jie yra tikrieji pavasario vieversiai, ir už pavasario balsus prašė centų. Fokusininkas mikliai maustė praeivius, pradangindamas ir iš nebūties traukdamas skareles, virveles ir laikraščius. Veidrodinius „nikonus“ ir „canonus“ išsitraukę fotografai mėgėjai sukinėjosi ir mėgino padaryti meną. Visur kaip musės zujo dviratininkai, retkarčiais partrenkdami kokį pėstįjį.
O vargšė Brigita Jonaitė pavasario linksmybių šurmulyje graudžiai verkė.
Taip, aš verkiau.
Kartu su žiemos sniegais mano meilė į nieką pavirto. „Pavasariniai žiedai – tai saulės ir lietaus vaikai, ramybės džiaugsmas tenegęsta amžinai“, – nuvinguriavo galvoje melodija, siaubingai erzindama, nes manyje ramybės ir džiaugsmo nebuvo nė trupučio. „Kodėl, kodėl man visuomet taip, kodėl aš nemoku normaliai gyventi, – tvinkčiojo viduje, – Kodėl, juk aš taip stengiausi, aš dėl jo tiek daug visko dariau, jis juk buvo vienintelis, kurį tikrai mylėjau“.
– Noriu tau pasakyti šį tą svarbaus. Pažadėk, kad neverksi.
– Kas nors nutiko?
– Jau seniai galvoju... Niekaip negalėjau tau pasakyt...
– Sakyk greičiau...
– Nu, aš išvažiuoju. Į Indiją. Gal negrįšiu.
– Čia reiškia, kad mane palieki?
– Taip. Pati žinai, kad mes... mes neskirti vienas kitam.
Latte kavos stiklinė išsprūdo iš pirštų, dzingtelėjo ant grindų ir subiro į smulkiausias šukeles. Viskas. Žinojau, kad tikrai viskas. O taip gražiai švietė saulė. Kažkas dainavo: „Noriu išbučiuoti tavo akis, vakar pamačiau, kaip paukščiai sugrįš. Prieik arčiau ir meilė ateis, pavasaris viską pakeis“.
Mano išdidumas kažkur prapuolė, apkabinau jį, apsižliumbiau ir maldavau nepalikti. Bet jis pabučiavo mane į lūpas ir pakilo nuo kavinės stalelio. Išėjo pro duris į pavasarį.
Kūkčiojau gal pusvalandį. Tada nuėjau į tualetą, popieriaus skiaute nusivaliau nuo tušo pajuodusius paakius. Ir žiūrėdama į veidrodį pasakiau sau – neturėsiu aš gyvenime jokio vyro. Jokio. Tegu pats pasakų princas ant žirgo atšuoliuoja, vis tiek jį siųsiu velniop.
Būčiau katalikė, eičiau prašytis į vienuolyną. Bėda ta, kad aš net Dievu netikiu. Gal kažkas aukščiau mūsų ir yra, bet tikrai tai nėra mielas išminčius, kuris visiems atsako į maldas. Kai buvau paauglė, meldžiausi, kad man atsiųstų gyvenimo meilę. Paskui sutikdavau kokį vyriškį, ir imdavo vaidentis, kad jis Dievo dovana. Tačiau labai greitai paaiškėdavo – panašesnis jis į gyvą velnią.
Daugiau nekreipsiu dėmesio į tuos, kurie aiškina, jog daugintis yra žmogaus gyvenimo prasmė. Kokia čia prasmė, jei iš to atsiranda lygiai tokios pat kaip mes nelaimingos būtybės? Jei savo mamai aš esu gyvenimo prasmė, tai – prasta prasmė.
Kaip aš galiu užauginti laimingą vaiką, jei net nežinau, kas esu? Kai užsimerkiu, suprantu, jog mano galvoje – baisi minčių maišalynė. Iš kitų žmonių ir knygų pripirštų nuostatų išpainioti, kas esu aš – misija neįmanoma. Nežinau. Esu kitų žmonių kalbų produktas, o ne asmenybė. Kokio velnio man taip norėjosi ištekėti? Kokio velnio aš manau, kad be vyro nebūsiu laiminga? Kas man taip pasakė?
Imsiu, ir įrodysiu, kad gali būti kitaip. Būsiu viena ir laiminga. Nusipirksiu katiną ir vedžiosiuosi jį visur už pavadėlio. Išmesiu trumpus sijonėlius ir aukštakulnius, prisipirksiu ilgų juodų sijonų. Gal net auskarą į antakį įsiversiu – kaip gotė. Ir būtinai nusiskusiu plaukus plikai. Stilistas Kęstas Rimdžius rekomenduoja pinti kasas, kurios šį sezoną yra ypač „ant bangos“. Aš nuo tos bangos nušoksiu ir nersiu į vandenyno gelmes.
Noriu pagaliau suprasti, kas aš tokia esu. Jei pasirodys, kad ragana – tepasirodo. Nieko labai ir nenustebinsiu – ir dabar daug kas mane laiko ragana. Arba kvaiša. Koks skirtumas. Vis tiek jie nežino, kas aš esu. Niekas to nežino.
Išdidžiai iškėliau galvą ir išėjau į gatvę. Ten siautė pavasaris. Rankomis ir liežuviais susiviję paaugliai meilingai sveikino vienas kitą. Į juos dirsčiojo nėštukės, glostydamos išsipūtusį pilvą. Supermamos šmaikštašiknės (ačiū pipedijai už nuostabų jų apibūdinimą) išriedėjo į gatves su ruibuiliais kūdikiais. „Mes šiandien suvalgėm skanią košytę ir pamatėm žibutę“, – čiauškėjo, pridėdamos prie žodžių lyg iš kompiuterinio veiduko persikėlusią šypseną.
„Nenoriu tokia būti“, – kažkas labai aiškiai pasakė mano viduje. Ir kaip tik tuo metu prie manęs priėjo garbanotas, šiek tiek žilstelėjęs, bet labai dailus, šiek tiek panašus į Richardą Gere‘ą vyriškis. „Labas, gal galėčiau jums padovanoti žibučių?“ – paklausė. Net išsižiojau iš nuostabos. Nė karto gyvenime nepažįstamas vyriškis gatvėje man nedovanojo gėlių.
„Na, dovanokite, jei norite“, – išlemenau.
Tada greitai greitai užkišau mintis apie senmergystę į giliausią smegenų stalčiuką ir plačiai nusišypsojau.
Gal tikrai prasideda pavasaris?