Daug įžvalgų buvo išsakyta Lietuvoje po Sausio 13-osios, ir ne vienas iki šiol tebėra išlaikęs pakylėtą vieningumo nuostatą.
Savaime suprantama, nuolat pakylėtai nusiteikusi visuomenė negali ilgai išbūti, ateina nusiraminimo metas, bet tai, kas patirta, jau tampa dvasiniu paveldu. Nors iš tragedijų bendruomenės retai pasimoko (ko gero, dėl rinkėjų baimės ir toliau kai kurių valstybių vadovai skraidys supuvusiais lėktuvais), vis dėlto bendrų išgyvenimų dienomis atsiveria galimybė žvilgtelėti į realybę atidžiau.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dvi nenaujas, bet, manau, tiek Lenkijai, tiek Lietuvai svarbias temas.
Po Smolensko tragedijos buvo paskelbta, kad žuvo didžioji Lenkijos politinio elito dalis. Prisiminta tragiška dviejų Lenkijos politinių kartų istorija, simbolinę prasmę įgiję sutapimai ir jau aiškinama jų reikšmė tolesnei Lenkijos istorijai. Su šiais pranašingais ženklais dar ilgai bus kuriamos
istorinės-filosofinės schemos, bet man atrodo svarbiau, kad vėl pradėtas vartoti politinio elito
terminas.
Rusija, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sunaikinusi politinę šviesuomenę savo šalyje, tą patį karo metais ir po jo padarė ir okupuotose valstybėse.
Tačiau atkovojus nepriklausomybę dar ilgai nebuvo vartojama politinio elito sąvoka. Nepriklausomybę atkuriančios valstybės priėmė demokratinę sistemą, bet tuo pat metu demonstravo atvirą priešiškumą ne tik valdžiai, bet ir ką tik pačių remtiems politikams.
Nepaisant nacionalinių ir tarptautinių laimėjimų, valdžia buvo ir tebėra įvardijama „loviu“, o elitas - kaip privilegijuotųjų sambūris, kuris prie to lovio veržiasi.
Po Smolensko tragedijos, laikinai pamiršus vietines partines kautynes, prabilta apie dar nuo
„Solidarumo“ laikų bręstančią atgimusios Lenkijos politikų kartą, kuri jau nėra tik atsitiktinis į
valdžią patekusiųjų susibūrimas.
Tai - žmonės, turintys idėjų ir vertybių sistemą. Pripažinti politinį elitą, su naujais rinkimais tik iš dalies atsinaujinantį, vadinasi, pripažinti ir politinę tradiciją, kuri valstybių gyvenime yra pati svarbiausia. Pagaliau telkiamasi ne apie „lovį“, o idėjas.
Žuvęs prezidentas L.Kaczynskis propagavo nuostatas, susijusias su lenkų nacionalinės savimonės stiprinimu, nacionalinio orumo gaivinimu ir deramos vietos ne tik Europoje pripažinimu. Nacionalinio orumo įtvirtinimo keliu dabar jau žengia visos posovietinės valstybės.
Kovą su diktatu ir pažeminimu keičia kova už tautinės savasties išlaikymą ir jos pripažinimą tarptautinėje arenoje. Manau, kad po simbolinę reikšmę turinčios tragedijos šios nuostatos strateginę reikšmę lietuviams turinčioje valstybėje ateityje tik stiprės.
Gausėjantys politiniai apibendrinimai ir prognozės turės didelę įtaką tolesniems Lenkijos santykiams su kaimynais. Lietuvai, kur taip pat reiškiamas vis didėjantis susirūpinimas dėl tautinių vertybių, bendraujant su Lenkija irgi reikia pereiti į kokybiškai naują etapą.
Nors teisingai pabrėžiami strategiškai efektyvūs ir konstruktyvūs Lietuvos ir Lenkijos ryšiai, pastaruoju metu jie yra susilpnėję. Galima pagrįstai teigti, kad baigėsi ilgametis „ledų pralaužimo“, balsų derinimo ir bendradarbiavimo koncepcijos kūrimo laikotarpis.
Buvo sukurtas gana efektyvus strateginio bendradarbiavimo mechanizmas. Nuo 1997-ųjų įsteigta dviejų Seimų asamblėja, Vyriausybių bendradarbiavimo taryba, Prezidentų konsultacinis komitetas. Pastarajame iki šiol buvo išlaikomas ne tik draugiškumas, bet ir strategiškai reikšminga tematika. Čia ir sprendėsi Lenkijos pagalba Lietuvai stojant į NATO ir ES.
Vis dėlto didžioji dalis vyriausybinių įsipareigojimų taip ir liko popieriuje. Parlamentų asamblėjos rezoliucijose apgailestaujama, kad politikai net nebeprisimena, kas buvo įsipareigota energetikos, komunikacijų ir infrastruktūros kūrimo srityje prieš 15 metų.
Margiausia buvo pačios asamblėjos susitikimų darbotvarkė. Pirmoji lenkų delegacijos parlamentiniame forume vadovė buvo O.Krzyzanowska - „Armia Krajowa“ Vilniaus krašto komendanto A.Krzyzanowskio-Wilko, nuo 1944-ųjų įkalinto KGB rūsiuose Vilniuje, duktė.
Todėl iš asamblėjos buvo tikimasi didesnio dėmesio abi valstybes siejančioms istorinėms
temoms. Iš tiesų asamblėja ne kartą ėmėsi Katynės žudynių ir J.Stalino atsakomybės už jas
klausimų.
Tačiau greta įspūdingų strateginių sprendimų seimų atstovai greit nuslysdavo į šalutinius ir net buitinius tautinių mažumų gyvenimo klausimus. Smulkmeniškumas ir net abiejų pusių rodomas priešiškumas dažnai apnuodydavo solidžius ketinimus. Matyt, ta pati priežastis lėmė ir Vyriausybės projekto dėl lenkiškų pavardžių rašymo nesėkmę.
Kad „w“ nebus tik techninė problema, aiškėjo nuo prasidėjusių ginčų prieš 13 metų, kuriuose teko dalyvauti asmeniškai. Daug kartų ji buvo atidėliojama spręsti aukščiausiu lygiu, nes iš anksto nesutarta tarp abiejų valstybių deleguotų parlamentarų.
„Lietuvos ir Lenkijos parlamentinėje asamblėjoje lenkai mus prievartavo, kad jiems nusileistume dėl pavardžių rašymo, kad baigiamojoje deklaracijoje įrašytume jų pretenzijas, o savųjų - ne. Tada asamblėjos nariai iš Lietuvos išvažiavo nutraukę derybas“, - rašo apie paskutinį asamblėjos susitikimą Seimo narys G.Songaila.
Vien šios informacijos pakako, kad Vyriausybė neteiktų projekto. Iš anksto tinkamai neparuošto, nesuderinto net parlamentų asamblėjoje tokio projekto Seime neįmanoma priimti. Tai patvirtino ir gausus balsuojant susilaikiusiųjų ir nedalyvavusiųjų skaičius.
Keista, kad to nesuprato premjeras A.Kubilius, pats buvęs šios asamblėjos pirmininku ir gerai
žinantis temos visuomeninį kontekstą. Akivaizdu, kad šia klaida pasinaudos kraštutinių pažiūrų
veikėjai.
Skubinti atnaujinti balsavimą dėl pavardžių rašymo gedulo fone būtų dar didesnė klaida. Jį reikia atidėti tol, kol bus sutarta ir už parlamentų sienų.
Lietuvos ir Lenkijos santykiams reikia naujo postūmio ir kūrybiško požiūrio į anksčiau pradėtą kurti koncepciją. Kad ir kaip ji plėtotųsi, bendradarbiavimo pagrindas negali būti ir nuostata, kad Lietuvai labiau reikia Lenkijos nei Lenkijai - Lietuvos. Tai ir yra tikrasis iššūkis Lietuvos prezidentei.