Dabar siela skleidžiasi amžinajam gyvenimui:
„Dieve, kuris savo Sūnaus nusižeminimu nupuolantį pasaulį pakėlei, suteik savo tikintiesiems amžinąjį džiaugsmą, kad tuos, kuriuos išplėšei iš amžinosios mirties nuopuolių, įgalintum skleistis amžinaisiais džiaugsmais.“ (Kolektos malda)
Iš tiesų, siela skleidžiasi mus prikeliančio Dievo patirtimi. Ji maitinasi Dievo šventumu mums nesuvokiamu būdu. Liturgijos ritualai ir maldos mums išaiškina šį mums mįslingą velykinį vyksmą. Štai šiandien šventų Mišių pradžioje giedame:
„Viešpaties gailestingumo pilna yra žemė, aleliuja; Dievo žodžiu yra įtvirtinti dangūs, aleliuja, aleliuja. Ps. Teisieji, džiūgaukite Viešpatyje; teisiesiems dera [Dievą] drauge šlovinti.“ (Įžangos giesmė, Ps. 32, 5. 6.1)
Dievo Žodis, kuris sukūrė dangų ir žemę, šiandien vėl persmelkia mirties nuniokotas sielas. Ir čia - mirtingų lūkesčių kapinyne - sužydi Dvasios oazės.
Kito sekmadienio velykinė liturgija mus toliau telkia į amžinąją sielos Viešpatyje sklaidą. Štai jo pažadas: „Akimirka (lot. modicum) – ir manęs nebematysite, aleliuja; dar viena akimirka – ir mane matysite, kadangi einu pas Tėvą, aleliuja, aleliuja“ (Komunijos giesmė, Jn 16,16).
Kaip ir anuomet Jo mokiniai, mes, sutrikę, klausinėjame: „Ką reiškia jo pasakyti žodžiai: 'Prabėgs akimirka – ir manęs neregėsit, ir dar akimirka – ir vėl mane pamatysit'? ir: 'Aš einu pas Tėvą'?“ Tad jie klausinėjo: „Ką reiškia 'akimirka'? Mums neaišku, ką jis kalba“ (Jn 16,17-18).
Žinia, „akimirka“ pas Dievą gali virsti visa amžinybe. Šešioliktame Jono Evangelijos skyriuje Viešpats atsisveikina su savo mokiniais. Taigi, ar Viešpats čia kalba apie savo prisikėlimą? O gal apie savo sugrįžimą laikų pabaigoje? Šventojo Rašto prasmės liturgijoje skleidžiasi įstabia dvasine prasme. Ne istorine, bet kylančia iš Dvasios.
Lex orandi yra Dievo veidrodis. Per amžius Dvasios veikimas sutelktas lex orandi, t.y. Bažnyčioje liturgija, apreiškia ir mus bešventinantį Dievą, ir kartu atskleidžia pačią Jo šventumo vertą sielą.
Būtent šio velykinio liturgijos laiko ypatingumas nusako ir Viešpaties liudijamos „akimirkos“ prasmę. „Akimirka“ yra Dievo amžinybės mirksnis žmogaus sieloje. „Akimirką“ siela yra paliekama viena, kad čia pat kitą „akimirką“ ji patirtų šventąją Švenčiausios Trejybės asmenų bendrystę.
„Pamatęs, kad jie norėjo jį klausti, Jėzus tarė: „Klausinėjate vieni kitus, ką reiškia žodžiai: 'Prabėgs akimirka – ir manęs neregėsit, ir dar akimirka – ir vėl mane pamatysite '?“ (Jn 16,19).
Viešpats suvokia mūsų neišmanymą ir nematymą. Malonės veikimas mums nėra akivaizdus. Kad tai išaiškintų, Viešpats įprastai pasitelkia palyginimą:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus. Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.“ (Jn 16,20-22)
Sklaida. Gimtis. Šie žodžiai nusako Dievo šventinamos sielos gyvenimą. Intensyvi liturgijos ritmo patirtis it veidrodyje leidžia įžvelgti šią sklaidą ir gimtį. Velykinė liturgija sutelkia mūsų sielą Amžinybės patirčiai. Siela įgyja sparnus.
Bet tuo pačiu jos pavasarinis džiaugsmas vis dar yra prislėgtas lapkričio šaltuko. Juk mirties slėnis yra vieta, kur mes vis dar gyvename!Mirties apgaulė ir atvira neapykanta krikščionims nuolat kėsinasi išversti mūsų šventumo indus, sutepti juos.
Tačiau šventumą saugojanti siela vėl ir vėl susitelkia prie Dvasios – savojo Prisikėlimo šaltinio, ir stebi savosios gimties skausmą. Pavasario „akimirką“ ir vėl šalta lapkričio patirtis ... ir vėl skausme gimsta amžinojo pavasario „akimirka“ ... ir vėl...