Neįtikėtina simbolika pažymėta tragedija prie Smolensko visus privertė kalbėti apie Katynės prakeiksmą ir net lieti ašaras.
„Krokodilo ašaras“, – jau tikslina ciniškai nusiteikusieji.
Juk jei palygintume požiūrį į L.Kaczynskį prieš katastrofą ir po jos, galėtume nesunkiai pastebėti, kad netgi pačioje Lenkijoje velionis prezidentas jau kurį laiką buvo vertinamas nevienareikšmiškai.
Ne pačių gražiausių epitetų dėl savo politikos L.Kaczynskis yra sulaukęs ir tarptautinėje arenoje. Bet dabar visi tarsi gėdydamiesi velionį mini tiktai geruoju. Kol kas.
Rytoj daugelio pasaulio valstybių lyderiai nulenks galvą ir sakys gražius žodžius. Lenkų žvilgsniai ypač kryps į Rusijos prezidentą D.Medvedevą.
Rusijos pademonstruota pagarba, civilizuotas elgesys ir pagalba po šiurpios tragedijos itin maloniai nustebino lenkus. Jie negali atsistebėti Rusijos reakcija, kuri dar visai neseniai atrodė neįmanoma.
Netgi Kremliaus kritikai tikina, kad bene pirmą kartą po daugelio metų galima išties didžiuotis Rusijos vadovų elgesiu. Nejaugi Rusija staiga pasikeitė?
Nejaugi požiūrį į kaimynus, kuriuos ne vienerius metus Kremliaus ruporai kone atvirai vadino priešais, Rusija pakeitė 180 laipsnių kampu?
Pro sukąstus dantis Katynėje Rusijos premjero V.Putino vos neištartą „atleiskite mums, lenkai“ pastarųjų akyse pakeitė širdį glostantis vaizdas – V.Putinas guodžia Lenkijos ministrą pirmininką D.Tuską.
Gražu, bet ar tikra? Po tragedijos neišvengiamai kilusios sąmokslo teorijos rodytų ką kita. Vienos jų – tiesmukos: dėl katastrofos kalti rusai. Tai jų darbas – ne kitaip.
Kitose teigiama, jog Maskva ciniškai naudojasi tragedija, kad palenktų Varšuvą į savo pusę.
Mat Lenkijoje rastas dujų telkinys esą sukėlė nerimo Kremliuje. Esą greitai gali nutikti taip, kad Europa dujas pirks iš lenkų, o ne iš rusų. Tad sentimentalią Varšuvą reikia įtikinti, kad geriausias jų draugas – Maskva, o ne koks nors Vašingtonas.
Ciniška ir naivu? Galbūt. Juolab kad ir patys Vakarai jau kurį laiką ragina nebijoti Rusijos. Tai tvirtina Prancūzija, parduodanti karinius laivus su visomis technologijomis Kremliui. Panašiai kalba ir NATO vadovai, rengiantys bendras karines pratybas su Rusija.
JAV prezidentas B.Obama su kolega iš Rusijos tarsi geriausi draugai tuoj pradės bendrauti trumposiomis žinutėmis. O kad iki šiol nerimavusi Rytų ir Vidurio Europa nepurkštautų, B.Obama Prahon į raminimo seansą sukvietė šio regiono lyderius.
Ir lyg tyčia tuo pat metu JAV bei Rusija inicijavo branduolinio nusiginklavimo konferencijas.
Galima pamanyti, jog alyvos šakelę į pasaulį atnešęs balandis visam laikui užtikrins taiką ir draugystę.
Bet ar ilgai trunka draugystė tarptautinėje politikoje, kur svarbiau už gedulą bei draugus yra amžini interesai? Ar tikrai verta skelbti skambias išvadas dar nenudžiūvus ašaroms?
Jei kas ir parodys tikrus pokyčius, tai laikas. Draugiškų ir viešų emocijų protrūkiais užgožti realybę kuriam laikui nėra sunku. O ar išties pasikeitė Rusijos požiūris kad ir į NATO?
Juk šią savaitę surengtose karinėse pratybose Lipecko gyventojai buvo gąsdinami ne kuo kitu, o Aljanso agresija.
O ar ta pati NATO išbraukta iš Rusijos karinės doktrinos kaip grėsmė?
Galų gale branduolinių ginklų skaičių sumažinti užsimojusios JAV ir Rusija vis dar yra nutaikiusios šimtus raketų į viena kitos miestus.
Žinoma, galima tikėtis santykių atšilimo, kuris ateis pamažu ir bent jau greičiau nei globalinis atšilimas. Tam reikia ženklų.
Pirmieji jų – Rusijos požiūris į Katynę ir elgesys po Smolensko tragedijos yra puikūs pavyzdžiai. Rodos, viskas įmanoma, o ir rankos niekam nenukrito padėjus vainiką prie žuvusių lenkų karininkų kapo.
Dabar belieka sužinoti, ar Rusija įsiklausys į velionio Lenkijos prezidento žodžius, kurie turėjo būti pasakyti Katynėje.
„Lenkai vertina ir rusų pastarųjų metų veiksmus. Šiuo keliu, kuris vėl suartins mūsų valstybes, turime ir toliau žengti – nesustoti ir jokiu būdu neatsitraukti“, – šie tarsi iš Anapilio aidintys L.Kaczynskio žodžiai gali būti pranašiški. Arba dar sykį žlugusių iliuzijų žymė.
Norėtųsi tikėti, kad gedėjimas dėl Lenkijos vadovo nevirs tarptautiniais šermenimis, kur gedulą svaigalais skandinantys artimieji tik šneka gražius žodžius. Net ir tie, kurie dar visai neseniai koneveikė velionį.
Ir nebūtina dairytis į Rusiją, Lenkiją ar kitas šalis. Pažvelkime į save. Oficialiai Lietuva taip pat gedėjo, žmonės nešė gėles ir žvakutes.
Tačiau viešojoje erdvėje taip pat liejosi provincialus pyktis bei akla neapykanta tautai, kurios santykiai su lietuviais ne visuomet buvo lengvi.
Ar nuoširdi mūsų, daugumos lietuvių, užuojauta?
Ar tikrai per dvidešimt santykių su Lenkija metų pamiršome visas istorines piktžaizdes? Tango šokamas dviese, tad Lenkijos tragedija gali tapti išbandymu ne tik patiems lenkams arba rusams, bet ir mums.