Karikatūristui pasisekė, kad lenkai – ne musulmonai. Antraip mirties nuosprendis jam būtų garantuotas.
Belgai skubiai atsiprašė. Visas pasaulis L.Kaczynskio ir jį lydėjusios delegacijos žūtį pagerbė ne viena tylos minute. O jau lietuviai, gedėti ir kentėti mokantys daug geriau negu džiaugtis gyvenimu, oficialiu gedulingumu turbūt pranoko visus, išskyrus pačius lenkus.
Lietuvoje iš viso buvo keturios gedulo dienos. Tik Lenkijoje dar daugiau – visa savaitė. Pagarbiai su žuvusiu prezidentu bei kitais iškiliais lenkais atsisveikino ir visuomenė. Net ir ta jos dalis, kuri vis dar kariauja už Vilnių su J.Pilsudskio ir L.Želigowskio šmėklomis.
Nelaimės visuomet padėdavo lenkams ir lietuviams vieniems kitus geriau suprasti. Kai 1939-ųjų rugsėjį Vokietija su Sovietų Sąjunga sunaikino kaimynų valstybę, lietuviai nerodė jokios piktdžiugos, nors Lenkija anuomet vadinta didžiausiu Lietuvos priešu. Kaip liudija tuos laikus menantys žmonės, į Lietuvą bėgę lenkų kariškiai buvo sutikti be jokių patyčių, greičiau su užuojauta.
Dabar visai kiti laikai, bet senieji istoriniai kompleksai, atrodo, vis dar gyvi. Nedaug trūko, kad iš didelio Lietuvos politikų uolumo itin pagerbti L.Kaczynskį būtų išėję priešingai – tik pakurstytos lietuvių ir lenkų tautinės aistros.
Kamuojami atgailos, kad Lietuva įskaudino L.Kaczynskį per jo paskutinį vizitą į Vilnių neįteisindama lenkiškų pavardžių rašymo originalia forma, kai kurie parlamentarai visai rimtai svarstė, ar nereikėtų staigiai surengti Seime naujo balsavimo ir įteikti velioniui prezidentui paskutinę lietuvių dovaną – leisti lenkams rašyti „w“ raidę pasuose.
Laiku buvo atsikvošėta, kad tokia idėja virstų tik nauju antausiu lenkams. Net gedulingiausių nuotaikų apimti parlamentarai vargu ar balsuotų kitaip nei vos prieš savaitę, nekalbant apie tai, kad tokios Seimo konvulsijos atrodytų karikatūriškai.
Ir vis viena karikatūriškos situacijos neišvengta. Stengėmės žuvusį Lenkijos prezidentą pagerbti jo vardu Vilniuje pavadindami gatvę, tačiau L.Kaczynskiui sutrukdė L.Kačinskis, o gal L.Kačynskis – net nespėjome išsiaiškinti, kaip reikėtų rašyti, nes lenkai skubiai perspėjo, kad geriau neteiktume jiems tokios dovanos tol, kol lietuvinsime jų pavardes.
Lenkams teks ilgai laukti Vilniuje L.Kaczynskio gatvės, jei jiems netinka L.Kačynskis. Gal dar du dešimtmečius – kone tiek metų aukščiausi Lietuvos vadovai vis žada lenkams, kad leisime jų tautiečių pavardes rašyti originalia forma pasuose, ir dar ilgai žadės.
Kada nors leisime. Kai jau nebebus tų, kurie mano, kad lenkiški rašmenys – kapituliavimas prieš lenkuss. Kad nusileidus dėl pavardžių rašybos, jie reikalaus leisti lenkiškai rašyti vietovardžius ir taip kels vis naujus reikalavimus, kol galiausiai užsimanys ir vėl Vilnių iš mūsų atimti.
Čia ir yra visa bėda, kad tie, kurie grumiasi prieš „w“ ar „cz“ lenkų pavardėse, išsirengia tarsi į žūtbūtinį mūšį už Vilnių. Nemato, kad jų kardas – medinis, o priešas – vėjo malūnai.
Matyt, dešimtmečiais galima kariauti dėl kelių raidelių bendrapiliečių pasuose, nes istorinių kompleksų gajumu lietuviai ir lenkai panašūs. Juk realiame gyvenime ir lenkams net ne antraeilė, o nežinia kurios eilės problema – pavardės rašyba pase. Kiek jų pultų keisti savo asmens dokumentų, jei Seimas būtų leidęs jų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis?
Bet čia svarbiausia – principai. Vieniems žūtbūt neleisti, kitiems žūtbūt išsireikalauti, nepastebint, kad kova seniai baigta ir abu išdidūs ereliai tik karikatūriškai kadaruoja kojomis nuvirtę aukštielninki.