A.Norvaišas turėjo tris pagrindinius žirgus, su kuriais praleido daugiausia laiko patruliuodamas. Šiam sezonui jis mankština naują kumelę – Lyrą.
Kai tik pamatė arklį, vyras tikėjosi, kad Lyra bus geresnio būdo, bet apsigavo – žirgas nenoriai paklūsta dresuotojui. Tačiau patrulis viliasi, kad Lyrą dar spės perlaužti ir patruliavimo metu žirgas cirkų nekrės.
- Raiti pareigūnai traukia akį. Kokios reakcijos sulaukiate iš vilniečių?
- Pamenu, kai pirmą kartą išjojome su rusų ristūnais į sostinės gatves, pasukome Gedimino prospektu. Paaiškėjo, kad jo grindinys žirgams per slidus.
Teko patirti gėdos: žirgai slidinėjo, skėtėsi, griuvo. Ir mes su jais. Aplinkui sustoja vilniečiai – žiūri, stebisi.
Iš pradžių sankryžoje žirgai nerimaudavo, jiems būdavo sunku išstovėti. Todėl būdavo visko: tai žirgas ant mašinos atsisėdo, tai į automobilį atsitrenkdavo.
Kai paaiškėjo, kad Gedimino prospektu žirgui eiti sunku, mes perėjome ant šaligatvio. Ten jį vesdavomės greta. O pakeliui yra viešojo transporto stotelė.
Kartą ten kaip tik stovėjo troleibusas, pilnas prisigrūdusių žmonių.
Vienas vyras, stovėdamas ant paskutinio laiptelio, dar bandė įtilpti. Žirgas, eidamas pro šalį, koja trenkė jam tiesiai į užpakalį. Tuomet kaip tik troleibuso durys paskui žmogų užsidarė ir jis nuvažiavo. Pamaniau, kad dabar tai jau tikrai gausime pylos. Tačiau niekas nesiskundė.
Kartą vienas žirgas Sereikiškių parke, kol pareigūnas kalbėjosi su pažeidėju, atsisėdo ant suoliuko šalia merginų.
- Ar patruliavimas su žirgais yra efektyvus?
- Mūsų darbas labiau prevencinis. Jeigu patruliuodami pamatome, jog vilniečiai girtauja, įspėjame, kad to nedarytų.
Mūsų tikslas nėra kuo daugiau jų prigaudyti. Tačiau jeigu pažeidėjas įspėjimo nepaklauso, tuomet sulaikome ir perduodame patruliams, tie išsiveža.
Neretai nusikaltėlius tenka ir vytis. Buvo toks atvejis, kai vienas vaikinas manė, kad mus apgaus. Nulėkė tiesiai į Nerį. Toje vietoje negilu, tikėjosi perbristi. Pasiekė upės vidurį ir juokėsi atsistojęs.
Mes su žirgu puolėme iš paskos, permirkome, bet vis tiek jį sulaikėme.
Tačiau pažeidėjai irgi nėra kvaili. Jeistatus kalnas, ropšis į jį, nes žino, kad žirgui sunku kopti, jis slysta.
- Ar sudėtinga jojant pagauti nusikaltėlį?
- Nebūtina nušokti nuo žirgo norint pagauti. Juk galima ir kelią užtverti, ir taip nustverti. Mes treniruojamės, mokomės, todėl iš karto įvertiname net tokius dalykus kaip žmogaus ūgis, svoris, kokiu greičiu jis bėga.
Jeigužmogus – vyresnio amžiaus, elgiesi kitaip. Juk nežinai, ar jis neturi problemų dėl stuburo, todėl nerizikuoji, kad nesužeistum.
Pareigūnai visuomet renkasi mažesnį žirgą, nes jis paslankesnis, ant tokio lengviau užšokti.
Vienas raitelis gali pakeisti apie aštuonis pėsčius pareigūnus. Masiniuose renginiuose, ypač per riaušes, pareigūnai su žirgais geriausiai gali parodyti, ką sugeba.
Manau, kad per renginį, pamatęs atlekiantį raitelį, turėtum pasijusti kaip kare kareivis, pamatęs atvažiuojantį tanką.
Dabar turime specialias gūnias, antsnukį su stiklu, apsaugus ant kojų.
- Kaip atrenkami tarnybai tinkami žirgai?
- Jie turi būti tiek fiziškai, tiek psichologiškai sveiki. Perkant žirgą iš karto patikrinama, kaip jis reaguoja į triukšmą.
Mums sėdint ant arklio netoli paleidžiami keli šūviai – stebime jo reakciją. Tų, kurie baikštūs, iš karto atsisakome.
Turėjau vieną žirgą, su kuriuo ir ugnį, ir vandenį perėjome. Jis kitus sunkiai prisileisdavo, o manimi be galo pasitikėjo.