Konkretaus atsakymo, kaip reikėtų elgtis su svetimomis pavardėmis, neturi ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Lrytas.lt pokalbis su I.Smetoniene – apie nesutarimus dėl nelietuviškų pavardžių rašymo Lietuvoje.
- Sprendimas užsieniečių pavardes Lietuvoje rašyti originaliai – kalbininkų ar politikų reikalas?
- Kad tai yra politinis klausimas, rodo jau vien tai, jog teks priimti įstatymą. Lietuvių kalbos komisija negali priimti jokio rimto sprendimo, nes taip jau susiklostė, kad jos kompetencija yra visai kita.
Kad tai politinis sprendimas, aiškiai rodo ir tai, kad Sąjūdžio metais būtent valdžia tautinėms mažumoms žadėjo autonomiją pavardžių rašymo klausimu. Kaip matome, šis pažadas nebuvo ištesėtas. Visi kiti su pavardžių rašymu susiję įstatymai, kuriuos per nepriklausomybės metus priėmė valdžia, taip pat nebuvo kalbos komisijos nutarimai.
- Bet juk kalbos vartojimu Lietuvoje rūpinasi Lietuvių kalbos komisija?
- Taip, tačiau ar leisti tautinėms mažumoms pavardes originaliai rašyti asmens dokumentuose, spręsti gali tik politikai. Kaip pavardes rašyti laikraščiuose ar naujienų portaluose, be abejo, sprendžia tik Lietuvių kalbos komisija.
O štai vietovardžiai jau yra Kalbos įstatymo reikalas. Čia aiškiai pasakyta, kad vietovardžių rašomos tik sunormintos lytys. Tai yra dar didesnė problema nei asmenvardžių rašymas.
- Tačiau dėl vietovardžių rašymo nesutariama tik su tautinių mažumų atstovais, o asmenvardžių rašymo originaliai idėjai pritaria ir nemažai lietuvių.
- Vietovardžiai yra visai kas kita. Jie yra teritorijos įvardijimo dalykas ir susijęs tik su valstybe. Jei valstybės teritorijoje yra rašoma dviem kalbomis, vadinasi, joje yra dvi oficialios kalbos.
Kitose šalyse tokiu atveju net kyla klausimas, kam tokia dviem kalbomis kalbanti teritorija priklauso.
Jei Lietuvoje dėl dviem kalbomis rašomų vietovardžių bus ginčų, tokiu atveju turėtų įsikišti ir istorikai.
Dabar į Kalbos inspekciją kreipiasi ne vienas maršrutinių autobusiukų vairuotojas ir aiškina, kad vietovardžius dviem kalbomis jis užsirašė dėl to, kad Punske taip yra leidžiama. Bet juk ten visai kita situacija – etninės žemės.
Su asmenvardžiais vėl kita situacija. Problemų kyla su žmogaus ar giminės įvardijimu. Pavardes Lietuvoje sugebame perrašyti taip, kad žmona nesupranta, už ko ištekėjo, vyras – kas čia per moteris šalia jo ir kas jo vaikai.
Tokią problemą dabar pasaulyje, ko gero, turime tik mes ir latviai.
- Kalbėdami apie pavardžių rašymą originaliai dažniausiai galvoje turime lenkus. Gal problema susijusi visai ne su kalbiniais dalykais?
- Labai sunku pasakyti. Jei nebūtų lenkų, gal būtų kokia kita tautinė grupė. Galų gale prisiminkime, kaip žemaičiai kėlė savo autonomijos reikalą, norėjo ir rašto savito, ir savo kalbos bendrinės.
Man plaukai šiaušiasi, kai išgirstu kai kurių kalbininkų atsainiai metamus pasakymus, kad bus keturi regionai ir gali būti keturios regioninės kalbos.
O dėl lenkų – tai ir politinis žaidimas. Tie žaidimai, būna, suaktyvėja. Pats lenkų puolimas suaktyvėja.
Kita vertus, patys lenkai savo tautinių mažumų įstatyme leido gausiausioms tautinėms grupėms savo pavardes rašyti originaliai.
Aišku, negali būti taip, kad žmogus ateis į kalbos komisiją ir sakys – aš esu lenkas, duokit man tokią pavardę, kokią turėjo mano protėviai. Reikia įrodyti dokumentais, kad tokią pavardę žmogus iš tikrųjų turėjo, jei galimybė pavardes rašyti originaliai vis dėlto bus svarstoma.
- Sakėte, kad Latvijoje tokios pat bėdos, kaip ir Lietuvoje. Kaip su originaliomis pavardėmis elgiamasi kitose šalyse?
- Yra skirtingų praktikų, bet šiaip jau yra gerbiama originali pavardė. Daugelyje šalių yra rašoma taip, kaip žmogus mano, kad reikia rašyti.
- O jei tų šalių abėcėlėse taip pat nėra nei „x“, nei „q“ raidžių? Vis tiek leidžiama?
- Taip, leidžiama. Kai kuriose šalyse nerašomi tik specialieji diakritiniai ženklai. Apie tai ir Lietuvoje kalbama. Kol kas būtų rašoma tik lotyniškais rašmenimis, o įvairiausi diakritikai, perbraukimai – ne.
Kai kuriose šalyse, kurios yra įsipareigojusios tautinėms mažumoms, rašomi ir tie diakritiniai ženklai.
- Bet juk mes turime ir „c“ ar „z“ raides, tai kodėl negalime kai kurių lenkiškų pavardžių rašyti originaliai?
- Pagal taisykles negalime, nes rašome pagal skambesį. Jei lenkiškoje pavardėje esančias „czy“ raides tariame kaip „či“, tai taip ir turime rašyti.
- Kodėl tuomet galima kitame asmens dokumento lape rašyti originaliai?
- Galima, bet tai būtų nesąmonė. Kalbėjausi su Latvijos kalbininke šiuo klausimu. Latviai jau turi tokią situaciją, kuomet pagrindiniame dokumento lape rašoma sulatvinta pavardė, o kitame - originali. Ji sako, kad Latvijoje kyla labai daug problemų su antrąja forma. Dabar tik ir girdžiu: „Tik nedarykit to, ką padarėme mes“. O mes darome.
Antroji, originalioji forma antrame lape yra neoficiali, ji negali būti perrašoma nei į banko dokumentus, nei kur kitur. Ir šiaip, antri lapai yra tik pasuose, o mes juk ir tokių pasų nebeturim, tapatybės korteles naudojam.
Na, o jei vis dėlto būtų rašomi abu pavardžių variantai, tai antrąjį tektų tvirtinti specialiu dokumentu. Kam tuomet reikia ir paso, ir dar vieno dokumento? O ir išvis, užsienyje, sako, niekas į tas pažymas nekreipia jokio dėmesio.
- Kai kurie politikai piktinasi, kad konkrečių pavardžių rašymo taisyklių nebuvimas klaidina žmones, kelia nepatogumų vartojant kalbą. Kodėl nenustatoma viena, oficiali, pavardžių rašymo Lietuvoje tvarka?
- Problema dėl vartojimo yra ne šiaip sau atsiradusi. Apie tai imta kalbėti tada, kai tik kalbininkas J.Jablonskis išgrynino abėcėlę. Klausimas, kaip pateikti pavardes, keliamas dar „Aušroje“ ir „Varpe“.
Tuomet buvo sakoma, kad pavardes reikia adaptuoti tik „tamsiai liaudžiai“. Buvo norima, kad ta „tamsi liaudis“ irgi skaitytų laikraščius. Bet dabar būtų kvaila galvoti, kad vis dar yra kažkokia panaši tamsi liaudis.
Pavyzdžiui, V.Kudirka yra sakęs, kad pavardes jis rašo taip, kaip patys žmonės jas rašo. Inteligentijos sluoksniuose buvo aiškiai sakoma, kad pavardes reikia rašyti originaliai.
J.Jablonskis mėtėsi tarp dviejų pusių. Kur buvo kalbama apie paprastus, menkai išsilavinusius žmones, jis siūlė pavardes adaptuoti, o jau aukštuomenei pateikti originalius variantus. Daugumoje to meto laikraščių būtent taip ir buvo daroma.
Vėliau J.Jablonskis taip įsijautė, kad pavardes originaliai net kirilica jau rašė.
Galima sakyti, kad tarpukario Lietuvoje buvo visiškai pereita prie pavardžių rašymo originaliais rašmenimis.
- Bet juk tada, valdant tautininkams, lietuvybės klausimas buvo dar svarbesnis, nei dabar?
- Taip, prie kitataučių pavardžių buvo prirašomos lietuviškos galūnės. Vis dėlto, lietuvių kalba yra fleksinė, tad galūnių atmesti negalima. Linksniavimas yra mūsų kalbos pagrindas.
Panašiai ir lenkai yra pasidarę. Jie prie originalo prideda tokią galūnę, kokia tam linksniui reikalinga.
Vėliau, kai 1961 metais buvo įkurta kalbos komisija, jos pagrindinis uždavinys ir buvo sutvarkyti užsienietiškų pavardžių rašybą. Nuo pat tų metų visuose protokoluose aiškiai matyti ir Kazio Ulvydo, ir kitų kalbininkų nuostata pavardes rašyti tik originaliai.
- Kodėl tuomet originalių pavardžių rašymo priešininkai sako, kad abėcėlę tektų pildyti naujomis raidėmis? Juk gatvės mirga nuo iškabų su „x“, „w“, „q“ raidėmis.
- Būtent. Abėcėlės tikrai nereikėtų pildyti. Daugybė pavadinimų su tokiomis raidėmis ir visi puikiai supranta, visi perskaito. Niekas nebesipiktina užsienietiškais pavadinimais.
Su pavardėmis turi būti taip pat, kaip su įmonių pavadinimais. Jos turi būti linksniuojamos pridedant atitinkamas galūnes. Pavardės nėra kalbos dalykas, jos yra žmogų identifikuojantis ženklas. Lygiai toks pats, kaip ir bet kuris įmonės pavadinimas.
- Ką rinktumėtės, jei vis dėlto jums tektų nuspręsti, ar rašyti kitataučių pavardes Lietuvoje originaliai, ar ne?
- Tiesą sakant – nežinau. Širdis sako vienaip, protas - kitaip. Kai pagalvoju, kiek problemų kyla žmonėms dėl iškraipytos pavardės, tai atrodo, kad reikia leisti rašyti taip, kaip jie nori. Kita vertus, Lietuvoje turi būti vartojama lietuvių kalba, o išimčių darymas gali brangiai kainuoti.