Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio vaikai, valstybės, kurios bendras vidaus produktas vienas aukščiausių pasaulyje, tarnautojai, bankininkai, eurokratai - dviejų Liuksemburge dirbančių lietuvių gydytojų, oftalmologės Sigitos Parulienės-Musteikytės ir odontologės Indrės Jankauskaitės - Mikulskės pacientų ratas išties platus.
Trylika metų prabangiame Liuksemburgo Limpertsbergo rajone dirbančios gydytojos oftalmologės Sigitos Parulienės-Musteikytės didžiuliame 120 kvadratų kabinete, kuriame be lietuvės sukasi trys jos asistentės, dažnai būna ankšta.
„Mes turime per 15 tūkst. pacientų. Tačiau daugumą jų atpažįstu iš balso“, – sako Sigita Parulienė. Kodėl žmonės laukia jos paslaugų net pusę metų, kai mieste netrūksta tos pačios srities specialistų, galinčių priimti tą pačią dieną?
Begene, šiauriniame Liuksemburgo priemiestyje, prieš metus įsikūrusi gydytoja odontologė Indrė Jankauskaitė-Mikulskė taip pat turi savo traukos paslaptį.
„Viena lietuvė gydytoja paperka savo profesionalumu, kita – šiluma“, – taip neretai atsiliepia Liuksemburge gyvenantys lietuviai, kurių šioje šalyje iš viso gyvena 487.
„Dr Sigita Paruliene. Medicin - specialiste maladies des yeux“ – skelbia užrašas prie įėjimo į 24 numeriu pažymėtą pastatą Jeano l'Aveugle gatvėje. Pakyli į trečią aukštą ir atsiduri jaukiame lietuvės gydytojos oftalmologės kabinete. Akį traukia ne tik medicininė įranga, gydymo įstaigose neįprastų pastelinių spalvų derinys, bet ir lietuviški paveikslai bei gydytojos šeimos narių nuotraukos.
„Man labai daug padeda vyras, – šypsosi gydytoja. – Jis, architektas, projektavo kabineto interjerą, rūpinasi technine medicinine įranga.“
Nerijus Parulis – ne tik architektas, bet ir Lietuvos garbės konsulas Liuksemburge. Prieš aštuoniolika metų čia įsikūrę Paruliai išmano visas Liuksemburgo subtilybes.
„Labai daug lietuvių pacientų turėjau tarp pirmųjų Lietuvos diplomatų Briuselyje, – prisimena S.Parulienė. - Šiandien tautiečiai sudaro jau tik nedidelę dalį pacientų. Daugiausia, aišku, liuksemburgiečių. Bet yra žmonių, kurie išsikėlė gyventi į kitas valstybes ir vis tiek atvažiuoja pas mus – iš Olandijos, Šveicarijos, Paryžiaus. Net Prancūzijos pediatrai siunčia vaikus pas mus.“
29 metų gydytoja ondontologė Indrė Jankauskaitė-Mikulskė džiaugiasi, kad beveik penktadalis Liuksemburgo lietuvių pas ją jau bent kartą apsilankė. Anot jos, tai labai išsilavinę pacientai, dažniausiai dirbantys įvairiose europinėse struktūrose.
Privačioje klinikoje Begene, kur, be lietuvės, dirba dar trys kitataučiai odontologai, lietuvės gydytojos varde ir pavardėje sudėlioti ir čia neįprasti taškai.
Medicinos universiteto gydytojo odontologo diplomo, podiplominių studijų Kardifo universitete (Velsas) ir vėliau ten pat įgytos trejų metų profesinės patirties liuksemburgiečiams buvo per maža. Kad gautų licenciją, I.Jankauskaitė-Mikulskė turėjo išmokti kalbėti ir rašyti prancūziškai – viena iš trijų oficialių Liuksemburgo kalbų.
„Dirbant gydytoja labai praverstų čia vartojamos liuksemburgiečių ir vokiečių kalbos. Manau, teks ir jas įveikti“, – šypsosi lietuvė, darbe kalbanti prancūziškai, angliškai, lietuviškai ir rusiškai.
Jauna odontologė neslepia kartais pasiklystanti kalbų labirintuose. Su asistente ir kitais kolegomis ji paprastai bendrauja prancūziškai, o jei paskambina lietuvis, kai kėdėje sėdi angliškai kalbantis pacientas, gali būti, kad į pacientą vėliau gydytoja netyčia kreipsis lietuviškai.
Gydytoja I.Jankauskaitė-Mikulskė pastebi, kad dirbant daugiakultūriame Liuksemburge reikia būti poliglotu: „Liuksemburgiečių vaikai iki dešimties metų išmoksta visas tris oficialiąsias kalbas ir dar anglų. Mums, lietuviams, irgi reikėtų apie tai pagalvoti.“
Kalbų „mokyklą“ per ilgus praktikos metus išėjo ir Sigita Parulienė. Šiandien ji laisvai kalba šešiomis kalbomis.
Sigita Liuksemburge jau laikoma sava. O 1992 m. į Liuksemburgą atvykusios lietuvės gydytojos diplomas čia negaliojo. Universitetinio medicinos išsilavinimo pripažinimai, gauti Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, liuksemburgiečiams taip pat netiko, nes jiems trūko vadinamojo vidurinio mokslo bakalauro (pr. Diplôme de fin d’études secondaires).
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, prieš tai Vilniaus klinikinėje ligoninėje akių ligų gydytoja dirbusiai lietuvei teko baigti paskutiniuosius mokslo metus Liuksemburgo licėjuje. Pamokos dažniausiai vyko liuksemburgiečių kalba. Teko krimsti dar prancūzų, vokiečių ir anglų literatūrą, ekonomiką, įmonės valdymo ekonomiką, buhalterinę apskaitą, logiką, XX a. istoriją, pasaulinio ekonomikos ūkio organizavimą, aukštąją matematiką. Mokantis filosofijos, prancūzų autorių kūrinius teko skaityti ir analizuoti prancūziškai, vokiečių – vokiškai.
„Man buvo be galo įdomu. Teko mokytis visiškai naujų dalykų, kurie padėjo ir iki šiol tebepadeda suprasti kabineto ekonominį valdymą, mokestinę ir draudimų sistemas, santykius su ligonių kasomis“, – tikina lietuvė gydytoja.
Įgijusi Liuksemburgo tarptautinį bakalaurą, 1997 m. sausį gydytoja S.Parulienė gavo leidimą verstis gydytojos praktika. Šiandien ji smagiai juokiasi, prisiminusi savo karjeros Liuksemburge pradžią. Lietuva dar nebuvo ES narė, tad gauti tokio dydžio paskolas, kokių reikėjo, buvo beveik neįmanomas.
Kartu su savo asistentėmis gydytoja dažnai vyksta tobulintis į Paryžių, Nansi, Briuselį, Vokietiją. Liuksemburge nėra medicinos universiteto, todėl nėra ir įstatymų, reglamentuojančių pouniversitetinį mokymąsi. Pasak gydojos S.Parulienės, pasitaiko vietinių gydytojų, kurie nuo pat diplomo įgijimo dirba 30 ar 40 metų ir nėra tobulinęsi jokiuose kursuose. Bet tokių mažuma.
Jei gerai seksis, I.Jankauskaitė-Mikulskė ateity taip pat galvoja apie savo privatų kabinetą. Ištekėjus už lietuvio, kuris gyveno ir dirbo Liuksemburge, odontologei Indrei Jankauskaitei-Mikulskei teko palikti Didžiąją Britaniją. Teko išsiskirti su dvyne seserimi Giedre, kuri taip pat yra odontologė.
„Liuksemburge siauresnių specialybių gydytojai vieni kitus pažįsta, tad kiekvienas atvykėlis jiems yra konkurentas, - sako I.Jankauskaitė-Mikulskė. – Įsiterpti tarp vietinių gydytojų nėra lengva“
Dirbdama Anglijoje, ji turėjo daug pacientų ir uždirbdavo tiek, kiek suplanuodavo ir atlikdavo paslaugų. Liuksemburge gydytoją odontologą pasirenka pats pacientas.
Akių ligų specialistė Sigita Parulienė teigia, kad visi Liuksemburgo gydytojai lygūs: „Yra ligonių kasų nustatyti tarifai, kiekvieno gydytojo ta pati paslauga kainuoja tiek pat“.
Į klausimą, ar skiriasi gydytojų profesionalumas Lietuvoje ir Liuksemburge, gydytoja atsako: “ Profesine prasme lietuviai gydytojai iš liuksemburgiečių kolegų neturėtų kažko mokytis. Visur yra darbščių, atidžių, žinių siekiančių savo srities specialistų, ne paslaptis, pasitaiko apsileidusių ir nesąžiningų. Kas kita – aukščiausio lygio medicininė įranga”.
Gydytojų paslaugomis besinaudojantys pacientai pajėgūs susimokėti už viską, pradedant konsultacija, gydymo procedūromis ir baigiant vaistais arba operacijomis.
Ligonių kasos grąžina pinigus, sumokėtus už gydymą, tad santykis tarp gydytojų ir pacientų orus - nėra vokelių, niekam nereikia nieko prašyti ar žemintis.