Rusijos prezidentas D.Medvedevas buvo vienas tų, kurių atvykimas į atsisveikinimo su L.Kaczynskiu ceremoniją Krokuvoje buvo labiausiai pastebimas. Ypač turint galvoje, kad daugybė Lenkijos sąjungininkėmis net oficialiai laikomų valstybių lyderių to padaryti taip ir nesugebėjo.
Tačiau apie dar vieną simbolinį susitaikymo gestą paskelbta jau po sekmadienį vykusios atsisveikinimo ceremonijos. D.Medvedevas būtent Krokuvoje pakvietė laikinąjį Lenkijos prezidentą B.Komorowskį atvykti į gegužės 9-ąją Maskvoje rengiamas Rusijos pergalės Antrajame pasauliniame kare 65-ųjų metinių iškilmes.
B.Komorowskis šį kvietimą nedelsdamas priėmė, nors tokį pat kvietimą jau seniai gavęs L.Kaczynskis ilgai abejojo, ar vykti į Maskvą. Savo sprendimą dabar jau velionis prezidentas ketino paskelbti tik po kelionės į Katynę, kuri baigėsi taip tragiškai.
Kodėl nutariau išskirti būtent šį Rusijos ir Lenkijos susitaikymo ženklą iš daugybės kitų, apie kuriuos pastaruoju metu vis garsiau kalba net garsiausi pasaulio politologai?
O gi todėl, kad B.Komorowskio sprendimas nedelsiant priimti D.Medvedevo kvietimą galėtų tapti labai svarbia ir taip pat nedelsiant išmokti būtina pamoka Lietuvai. Juo labiau, kad ir aplinkybės – labai panašios.
Kaip minėjau, L.Kaczynskis žadėjo apsispręsti dėl to, ar vykti į Maskvą gegužės 9-ąją, tik po Katynės tragedijos minėjimo. Taigi, Lenkijos prezidentas iš esmės buvo pradėjęs tą patį žaidimą, kurį Lietuvos vadovė D.Grybauskaitė nutarė sužaisti dėl kvietimo D.Medvedevui į kovo 11-osios iškilmes Vilniuje. Esą tegu Rusija pirmiausia pademonstruoja savo požiūrį į mums svarbią istorijos datą, o tuomet jau nuspręsime, kaip elgtis jiems svarbią gegužės 9-ąją.
Lenkijos atžvilgiu pastaruoju metu rodomas Rusijos geranoriškumas dabar jau nebekelia jokių abejonių.
Ne tik visas pasaulis, bet ir lenkai palankiai įvertino premjero V.Putino kalbą per minėjimą Katynėje, kuriame jis dalyvavo su Lenkijos vyriausybės vadovu D.Tusku. Nors tiesiogiai V.Putinas tuomet ir neatsiprašė už Katynės žudynes, nepavadino jų ir karo nusikaltimu.
Dar akivaizdesnė šiluma ir geros valios ženklai iš Kremliaus sklido per visą gedulo dėl „antrosios Katynės“, kaip jau vadinama Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa, laikotarpį.
Todėl kol kas laikinai L.Kaczynskio pareigas parėmusio B.Komorowskio sprendimas ilgai negalvojant priimti D.Medvedevo kvietimą yra ne tik visiškai logiškas, bet ir atitinkantis pagarbos žuvusio prezidento atminimui reikalavimus. Net jei L.Kaczynskio ir paties B.Komorowskio požiūris ir skyrėsi.
O kaip Lietuva? Panašu, kad mūsų šalies politikai iki šiol neapsisprendžia, ką daryti dėl gegužės 9-osios parado Maskvoje. Prezidentės vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais D.Semaška net viešai neseniai pareiškė, kad į Maskvą gegužės 9-ąją iš Lietuvos nevyks niekas.
Prieš penkerius metus aš pats džiaugiausi tuomečio prezidento V.Adamkaus ir jo kolegos iš Estijos A.Ruutelio sprendimu nevykti į Maskvą minėti Rusijos pergalės Antrajame pasauliniame kare 60-ųjų metinių. Tačiau aplinkybės tuomet buvo visiškai kitos.
Dabar premjeras A.Kubilius net viešai teigė neseniai Maskvoje su V.Putinu pirmą kartą galėjęs pasikalbėti ir apie skausmingus Lietuvos ir Rusijos istorijos aspektus. Maža to, Rusijos premjeras ir ypač prezidentas D.Medvedevas pastaruoju metu rodo tikrai gerą valią ne tik Lenkijai, bet ir mūsų šaliai.
Nors Rusijos vadovas pats ir neatvyko į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio iškilmes Vilniuje, jo elgesį tikrai būtina tinkamai įvertinti. Juk D.Medvedevas tarsi asmeniškai iškuopė tai, ką dviejų valstybių santykių kelyje buvo pridirbęs Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas A.Nesterenka.
Praėjus mažiau nei pusantro mėnesio po to, kai Rusijos diplomatijos klerkas buvo pareiškęs, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė neegzistavo net 1991 metų sausį, iš tikrųjų 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmečio į Lietuvą švęsti atvyko asmeninis paties prezidento D.Medvedevo pasiuntinys – transporto ministras I.Levitinas. Ir jei kam atrodo, kad tai – žemo rango pareigūnas, patarčiau prisiminti, jog būtent jis yra tarpvyriausybinės Lietuvos ir Rusijos komisijos pirmininkas iš Rusijos pusės.
Todėl, atrodytų, nebėra ką daug mąstyti – bent jau savo pačių pradėtą diplomatinį žaidimą būtina tęsti iki logiškos pabaigos. O tai reikštų, kad į Maskvą gegužės 9-ąją Lietuvos delegacijai vykti tiesiog privaloma. Bent jau jei iš tiesų norime ne tik gerinti santykius su Rusija, bet ir vykdyti nuoseklią užsienio politiką apskritai.
Tiesa, tai nereiškia, kad vykti turėtų pati prezidentė D.Grybauskaitė. Jos sprendimas seniai paskelbtas – šalies vadovė tą dieną lankysis Airijoje, o ir oficialaus kvietimo nėra gavusi. Mano paties, kaip ir nemažos dalies Lietuvos žmonių, nuomonė, kad gegužės 9-ąją Lietuvai nėra ką švęsti, taip pat niekaip nepasikeitė.
Be to, netgi pats D.Medvedevas tarsi suteikė savotišką palaiminimą Lietuvos vadovei nevykti į Maskvą gegužės 9-ąją, pakviesdamas D.Grybauskaitę aplankyti Rusijos sostinę „jai patogiu metu“.
Tačiau visiškai neatsakyti į Rusijos siunčiamus geros valios ženklus tokiais pat diplomatiniais gestais būtų tiesiog kvaila. O tai reikštų, kad Maskvoje Lietuvai turėtų būti atstovaujama pakankamai aukštu lygiu. Ir net kandidatūra yra visiškai aiški – tai užsienio reikalų ministras A.Ažubalis.
Būtent šis pareigūnas dabar yra Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės komisijos pirmininkas iš mūsų šalies pusės. Todėl toks atstovavimas visiškai atitiktų D.Medvedevo Lietuvai parodytą pagarbą kovo 11-ąją.
Tik ar nepavėluos tai suprasti Lietuvos diplomatija? Juk Prezidentūra, panašu, staiga tiesiog pamiršo tęsti savo pačios pradėtą šachmatų partiją, o Vyriausybė vis dar blaškosi.
***
Šis tekstas publikuojamas Mariaus Laurinavičiaus tinklaraštyje.