Viena daugiausia dėmesio sulaukiančių grigališkojo choralo studijų vietų kasmet tampa Kražiuose rengiama „Ad Fontes“ studijų savaitė. Šiais metais į ją mokyti giedojimo atvyks ir pasaulinio garso grigališkojo choralo meistrai.
Kaip grigališkasis choralas atrado Lietuvą, kokia yra šios muzikos paskirtis, ar jį gali giedoti bet kas? Apie tai – lrytas.lt pokalbis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektoriumi, labdaros ir paramos fondo „Archė“ valdybos pirmininku bei „Ad Fontes“ studijų savaitės vienu iš rengėjų Jonu Vilimu.
***
– Kokia yra grigališkojo choralo istorija Lietuvoje?
– Grigališkasis choralas į Lietuvą atėjo kartu su krikščionybe. Labiausiai tikėtina, kad pirmąkart lietuviai jį išgirdo prieš tūkstantį metų, t.y. kai į mūsų kraštus atkeliavo šv.Brunono misija. Vis dėlto, istorija nebuvo nuosekli ir palanki. Galima sakyti, kad choralas Lietuvoje plėtojosi banguotai, su nuosmukiais ir atsitiesimais bei naujais atradimais.
LDK laikotarpiu šis giedojimas buvo paplitęs visoje katalikiškoje Lietuvoje ir jį praktikavo įvairių ordinų vienuoliai. Jis tikrai skambėjo Vilniaus ir Žemaičių katedrose bei kai kuriose kitose bažnyčiose, pavyzdžiui, Vilniaus Šv.Jonų bažnyčioje.
Vėliau – per XVIII-XIX a. – grigališkasis choralas Lietuvoje stipriai apnyko, ir XIX a. pab.–XX a. pr. J.Naujalis bei T.Brazys savo nuoseklia veikla ir atsidavimu jį atgaivino iš naujo. Dėl jų pastangų šis giedojimas plačiai išplito po daugumą Lietuvos parapijų.
Sovietmetis vėl sudavė skaudų smūgį, ir naujasis grigališkojo choralo renesansas prasidėjo su naujuoju Lietuvos atgimimu. Tikintiesiems gražintoje Vilniaus katedroje susibūrė pirmasis choralo puoselėtojų būrelis.
Per dvidešimt metų choralas imtas praktikuoti ne tik Vilniuje, kur šiuo metu gyvuoja trys scholos, bet ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Be to, būtent šis giedojimas paskatino „irtis į gilumą“ ir iš šio siekio buvo sukurtas unikalus renginys, vadinamas grigališkojo choralo studijų savaite „Ad Fontes“.
– Ar choralas gali būti atliekamas tik kaip išskirtinio grožio ir formos muzika, ar jis turi visai kitokią paskirtį?
– Žinoma, grigališkasis choralas yra muzika. Tačiau pirmiausia tai yra liturginė muzika. Kitaip tariant, tikroji šio giedojimo paskirtis ir „pašaukimas“, jei taip galima pasakyti, yra muzikinis liturgijos išpildymas. Tai giedama liturginė malda.
Ypač tai aiškiai atsiskleidžia ekstraordinarinėje arba tradicinėje Romos rito formoje, kur grigališkasis choralas yra organiška ir neatsiejama liturgijos dalis. Visu savo grožiu, gyliu ir kilnumu liturgija atsiskleidžia tik giedant.
Dažnai pamirštama, kad grigališkasis choralas yra melodinė liturginių tekstų išraiška. Šio giedojimo melodinis turtingumas ir kyla iš šių tekstų, kurių absoliuti dauguma yra paimta iš Šventojo Rašto, ypač iš Psalmyno, prasminio turtingumo.
Melodija ir jos atlikimas padeda giesmininkui, o taip pat ir klausytojui įsigyventi į teologinę liturginio vyksmo prasmę. Iš Eucharistijos slėpinio patirties kilęs grigališkasis choralas jį patiriančius atgal ten ir nuveda.
Grigališkojo choralo giedojimas pamaldų metu yra garbinga, pasauliečiams tinkama liturginė tarnystė, kurios nuoširdus ir pareigingas atlikimas skatina dvasinį augimą. Būtent šiai tarnystei bei jos išmokimui stovykloje ir skiriamas didžiausias dėmesys.
– Ar bet kas gali išmokti jį giedoti ir ar būtinas muzikinis pasirengimas?
– Jeigu žmogus turi klausą ir bent jau elementarių dainavimo įgūdžių, jis, be abejonės, gali išmokti giedoti. Reikia noro. Reikia klausymo ir klausymosi. Taip pat reikia lavintis. Pradėti galima ir „Ad Fontes“.
Šios grigališojo choralo studijų savaitės giedojimo patirties lygis nustatys dalyvio formacijos dėmenis: kuo didesnė giedojimo patirtis, tuo mažiau giedojimo užsiėmimų, bet daugiau dvasinę patirtį aiškinančių teologijos ir filosofijos paskaitų. Pastarųjų studijų tikslas – skatinti giedantįjį gilinti tikėjimo supratimą, giedojimo tarnystės sąmoningumą. Filosofiniai užsiėmimai įkvepia tiesoiešką, proto guvumą bei įsiklausymą, o teologiniai – tikėjimo paslapčių pažinimą.