„Pasiklausykite, ką sugeba šis pyplys. Kas toliau – koncertai praėjus trims dienoms po gimimo?“ – tokius emocingus žodžius apie G.Lehavi internete parašė Dave'as Liebmanas.
Garsus JAV saksofonininkas, grojęs legendinio Mileso Daviso grupėje, – ne vienintelis, pasauliui trimituojantis apie berniuko iš Izraelio talentą.
Nuotraukose besišypsantis paauglys neatrodo išskirtinis – kol neišgirsti, kaip karštligiškai jo pirštai laksto klavišais, keldami pavydą ir 20-čia metų vyresniems pianistams.
G.Lehavi tėvai pasakoja, kad berniukas iš klausos atkartoti kūrinius išmoko anksčiau negu skaityti.
Gandas apie jaunąjį vunderkindą greitai pasklido už Izraelio ribų – gimtinėje daug koncertuojantis G.Lehavi jau grojo JAV džiazo klubuose, o prestižinio Berklio muzikos koledžo Bostone vadovybė jį pakvietė dalyvauti kursuose, norėdama savo akimis pamatyti jo sugebėjimus.
G.Lehavi trio išgirs ir dvidešimtą kartą rengiamo festivalio „Kaunas Jazz“ publika.
Į pagrindinę sceną žengsiantį jauniausią per visą festivalio istoriją muzikantą prieš kelionę kalbinome telefonu.
- Ar pamenate, kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką? - paklausiau Gadi.
- Kiek save prisimenu – visada grojau pianinu. Kai gimiau, šis instrumentas jau buvo mūsų namuose. Tėvai sako, kad klavišus pradėjau daužyti dar būdamas kūdikis.
Džiazu susidomėjau, kai man buvo aštuoneri, gal devyneri metai. Mūsų mokykloje yra džiazo grupė, rengiami šios muzikos koncertai.
Kartą koncertavo atlikėjas, dainuojantis garsius džiazo kūrinius, išverstus į hebrajų kalbą. Po renginio tėvai nupirko jo kompaktinę plokštelę, taip pat Ellos Fitzgerald ir Louiso Armstrongo albumą. Pirmasis džiazo pianistas, kuriuo susižavėjau, buvo Oscaras Petersonas.
- Jūsų amžiaus paaugliai dažniau domisi roku ir popmuzika nei džiazu, ar ne?
- Man nepatinka rokas. Dauguma mano bičiulių klausosi džiazo, patys groja įvairiais instrumentais. Mėgstu ir fanką – ypač Michaelo Breckerio įrašus.
Bandau klausytis avangardo, patinka improvizacijos genijus Ornette'as Colemanas. Kiekvieną muzikos stilių stengiuosi gerbti. Net ir tuos, kurie man nėra artimi.
- Muzika – vienintelė karjeros sritis, kuri jus domina?
- Taip, tikiuosi, kad kitų variantų man neteks svarstyti.
- Gyvenant Izraelyje siekti tikrųjų karjeros aukštumų būtų sunku, ar ne?
- Taip, todėl ateityje teks kraustytis į JAV – jau turiu pasiūlymų ten mokytis, groti. Žinoma, nebus lengva. Teks atsisveikinti su draugais. Tačiau kad galėčiau tobulėti, tai būtina.
- Muzika – ne lengviausias būdas uždirbti pinigų. Ar tėvai nebandė jūsų atkalbėti?
- Ne, jie mane labai palaiko. Visada žinojau, kad noriu būti muzikantas, bet tik neseniai pradėjau mąstyti apie pinigus. Muzikantų – daugybė, iškilti iš tiesų nelengva. Kol kas manimi labai rūpinasi tėvai, dėl manęs jie negaili pastangų.
- Grojote su keletu garsių džiazo muzikantų. Kaip pavyko su jais susipažinti?
- Amerikiečių pianistės Joanne Brackeen koncerte buvau pristatytas Ravi Coltrane'ui – saksofonininkui, garsaus muzikanto Johno Coltrane'o sūnui.
Po koncerto jis pakvietė mane į svečius ir paprašė pagroti. Jam patiko ir jis rekomendavo mane D.Liebmanui. Su šiuo muzikantu jau teko pasirodyti koncertuose.
Mėgavausi kiekviena sekunde. Tokios pažintys suteikia norą dar labiau stengtis. Bendraudamas nejutau, kad į mane būtų žiūrima kaip į vaiką.
- Kritikai jus jau vadina jaunuoju džiazo genijumi. Ką apie tai manote?
- Mane tai erzina, sukelia spaudimą. Prisiskaitę žiūrovai ateina į koncertą ir tikisi iš manęs ko nors nežemiška. Žodis „genijus“ ypač nepatinka – man iki to dar labai toli. Kuklesni komplimentai, kuriuos perskaitau internete, pakelia ūpą.
- Ar jums nekyla problemų bandant patekti į džiazo klubus? Paprastai į juos įleidžiami tik pilnamečiai.
- Kai kurie mano bičiuliai turi tokių problemų, ypač Amerikoje. O mane kažkodėl įleidžia, dar nė karto nebuvau paliktas už durų. Turbūt durininkai, pamatę mano veidą, supranta, kad nepulsiu gerti alkoholio. (Juokiasi.)
- Su kokiu muzikantu labiausiai norėtumėte susipažinti?
- Mano mėgstamiausias pianistas – Chickas Corea. Kol kas neturėjau progų apsilankyti jo koncerte.
Klausiausi Keitho Jarretto pasirodymo – šį pianistą irgi labai mėgstu. Didelį įspūdį paliko bosininkas Johnas Patitucci. Su visais jais iš tiesų būtų smagu pabendrauti. Ką gali žinoti, gal ir pavyks.
Gyvenimas – nenuspėjamas. Jei prieš dvejus metus kas nors būtų pasakęs, kad man bus patikėta „apšildyti“ garsaus JAV būgnininko Roy Hayneso koncertą, būčiau pamanęs, jog tai – beprotybė.
O dabar tai – jau tikrovė.