Vakarai dar kartą gavo progą prisiminti diskusijas apie tai, kur link gali pasukti V.Janukovyčiaus valdoma Ukraina.
Dviejų šalių lyderiai iš esmės susitarė dėl to, jog Rusijos Juodosios jūros laivynui bus leista po 2017 metų Sevastopolyje likti dar mažiausiai 25 metus.
Tokį leidimą Maskva paprasčiausiai nusipirko. Iš pirmo žvilgsnio – už tikrai įspūdingą sumą: maždaug 40 milijardų JAV dolerių. Šitiek Ukraina galės sutaupyti per 10 metų pirkdama iš Rusijos dujas su 30 procentų nuolaida, kuri dabar sudarytų 100 dolerių už 1000 kubinių metrų.
Dviejų šalių prezidentai sudarė dar kelis ekonominius sandorius, tačiau svarbiausiojo šviesoje jie neatrodo tokie reikšmingi.
Tuo tarpu susitarimas „pigios dujos – už bazę laivynui“ tikrai vertas rimtesnio aptarimo ir Lietuvoje. Ir ne vien todėl, kad Ukrainos integraciją į europines struktūras, bent jau iki D.Grybauskaitės prezidentavimo pradžios, mūsų šalis laikė vienu savo pačios užsienio politikos prioritetų.
Vakarų ekspertai šį susitarimą jau pavadino dar viena Rusijos užsienio politikos pergale, Maskvos įtakos regione įtvirtinimu ir šios įtakos Ukrainai susigrąžinimu.
Tai nenuostabu – Juodosios jūros laivynas Rusijai geopolitine prasme yra svarbus visame regione, o ir Kremliaus įtakos svertų Ukrainai po šio sandorio neabejotinai padaugės.
Ir vis dėlto reikia pripažinti, kad šį kartą Maskva elgėsi ne pagal ankstesnius savo įpročius. Greičiau pagal naująsias „Rusijos modernizuotojų“ diktuojamas užsienio politikos taisykles.
Nebuvo atviro šantažo, niekas net neužsiminė apie dujų tiekimo sutrikimus. O sandorio kaina, su kuria sutiko Kremlius, iš pirmo žvilgsnio atrodo iš tiesų įspūdinga. Nenuostabu, kad net pačioje Rusijoje pasigirdo kritikos: „Ar ne per daug mokama už ambicijas ir kelis surūdijusius laivus.“
Žodžiu, lyg ir galima būtų teigti, kad laimėjo abi pusės: Ukraina gavo ekonomikai labai svarbią injekciją, Rusija – garantijas, kad bazė Sevastopolyje po 2017 metų nebus iškeldinta.
Bet, pažvelgus atidžiau, tampa akivaizdu, kad Rusija dar kartą panaudojo dujas kaip užsienio politikos ginklą. Tik šįkart – daug sumaniau. Imdamasi jau naujosios – D.Medvedevo ir kitų „modernizatorių“ taktikos.
Ir svarbiausias, bent jau mano galva, čia yra net ne Juodosios jūros laivynas. Daug pavojingiau tiek pačiai Ukrainai, tiek jos europinėms ambicijoms yra tai, kad iš esmės ji buvo ilgam „pasodinta ant rusiškų dujų adatos“.
„Nebus jokių kardinalių reformų. Nebus diegiama rimta energijos taupymo programa. Nebus investuojama į skalūnų dujų telkinių eksploatavimą.
Gyvensim kaip gyvenę. Vargingai, bet su dujomis. Dabar, jeigu valdžia net susimąstytų apie nepopuliarias reformas, ji šią mintį kaipmat nugins šalin kaip per daug pavojingą“, – taip susitarimą komentavo Ukrainos politikos apžvalgininkas V.Portnikovas.
Štai taip. Atrodytų – jokios geopolitikos, nė žodžio apie laivyną. Tačiau, mano vertinimu, būtent čia ir slypi pagrindinis Rusijos laimėjimas.
Juk net ES plėtros komisaras Š.Fule viešai pareiškė nematąs jokių grėsmių Ukrainos europinei integracijai dėl Juodosios jūros laivyno dislokavimo Sevastopolyje pratęsimo.
Tačiau tuo pat metu jis pabrėžė: Ukrainos prisijungimui prie Europos įtakos gali turėti tai, kaip bus vykdomos reformos.
„Akivaizdu, kad bus visiškai atsisakyta dujų sektoriaus reformavimo, apie kurį buvo kalbama memorandume su Europos Sąjunga. Reformos atidedamos dešimčiai metų“, – susitarimą komentavo Razumkovo centro Kijeve energetinių programų direktorius V.Saprykinas.
Tad ar tikrai Rusija 40 milijardų dolerių pasiryžusi sumokėti vien už laivyno Sevastopolyje išlaikymą?
Netgi galima būtų kelti klausimą, ar tikrai ši kaina – tokia didelė kaip atrodo. Juk Rusija, tiksliau – „Gazprom“, bent jau 10 metų (o be dabar būtinų reformų ir investicijų – ir gerokai ilgesniam laikui) pirko didelę dujų rinką.
Be to, pats „Gazprom“ vadovas A.Medvedevas visai neseniai pripažino, kad dabartinė kaina, už kurią Rusija parduoda dujas Europai, yra ne tik nenormali, bet ir pavojinga šiai bendrovei.
„Skirtumas tarp dujų kainų (vadinamoji biržinė ir kontraktinė, už kurią dujas parduoda „Gazprom“, dabar skiriasi net daugiau negu 100 dolerių. – M.L.) yra destabilizuojantis veiksnys, keliantis grėsmę ilgalaikėms investicijoms“, – teigė A.Medvedevas.
Kad tai nėra vien tik žodžiai ir „Gazprom“ yra linkusi kai kam mažinti kainą, ši bendrovė jau įrodė darbais.
Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos importuotojai jau suderėjo, kad už dalį „Gazprom“ tiekiamų dujų jie mokėtų biržinę kainą.
Tuo tarpu 30 proc. nuolaidą Ukraina gaus nuo kontraktinės kainos. O juk Ukraina – itin svarbi rinka pačiai „Gazprom“.
Todėl ir galima teigti, kad pagrindinis naujosios Rusijos diplomatijos taktikos laimėjimas – visai ne Sevastopolio bazė. Ukrainos „pasodinimas ant „Gazprom“ dujų adatos“ gali turėti daug didesnių pasekmių tiek pačiai šaliai, tiek Rusijos įtakai joje.
Šią naująją pasaulio padėtį, o kartu ir galimą naująją Rusijos diplomatijos taktiką, svarbu suvokti ir Lietuvoje. Ypač kalbant apie būtinas dujų sektoriaus reformas ir mūsų neatliktus darbus.