Nepretenduoju į filmo, kurį tikriausiai netrukus pamatys ir televizijos žiūrovai, išsamią recenziją ar pateiktų faktų analizę. Tik noriu atkreipti dėmesį į kelis, mano supratimu, svarbius momentus.
Pasaulyje jau pripažįstamas kūrinys skirtas ne penkių karo dienų kronikai, bet įvykio esmei
nušviesti. Ji skleidžiasi per nuorodas į Gruzijos istoriją, tradicinius santykius tarp gruzinų ir osetinų ar abchazų ir perversijas bei tragedijas pastaruosius 20 metų.
Tačiau svarbiausias kūrinio tikslas - parodyti Rusijos vaidmenį, kuris, anot vieno herojaus, Kaukazui visada buvo pražūtingas.
Galbūt dėl to filmas sukonstruotas kaip Rusijos piliečio (kūrinio autoriaus) atsiprašymas. Kaip gruzinų atsiprašymas dėl Rusijos valdžios įvykdytos piktadarystės. Ne tik dėl išprovokuoto karo, civilių žmonių žudynių ir prievartos, bet ir dėl begėdiškos manipuliacijos informacija ir ciniško Rusijos valstybės vadovų melo.
Atsiprašymas dėl valdžios niekšybių - ne naujas motyvas Rusijos pilietiniame gyvenime,
daugiausia reiškiamas disidentiniame mene dar nuo XIX amžiaus. Gaila, kad ši tradicija tęsiasi iki šių laikų.
A.Nekrasovo filme tai padaryta subtiliai, be pompastikos. Ir, svarbiausia, talentingai parodyta, kaip autoriaus apgailestavimą dėl tėvynainių daromų nusikaltimų sutinka senyvas gruzinas.
Nors žmogus prieš kino kamerą elgiasi kitaip negu gyvenime, tačiau tokio santūrumo ir
supratimo, koks matyti iš atsiprašymo klausančio gruzino veido, neįmanoma suvaidinti. Kaip ir genuose užkoduoto gruziniško vaišingumo, kai kaimietis, apsidairęs, kas dar liko nesudaužyta,
įbruka svečiui, kurio valstybės vadų tuo momentu tikriausiai nekenčia visa savo esybe, išlikusį sveiką naminio vyno butelį.
Kiek man pačiam teko Gruzijos miestuose ir kaimuose kalbėtis su žmonėmis karo tema, nė karto negirdėjau prakeiksmų, skirtų Rusijos tautai. Net neuostę politologijos mokslų ir negirdėję apie geopolitines teorijas žmonės pasakoja, kad bijodama nacionalinio judėjimo naujos bangos Šiaurės Kaukaze Rusija stengiasi sustiprinti karinę galią Pietų Kaukaze, taigi kaip caro laikais pasinaudoja istoriškai sudėtingais santykiais tarp Kaukazo tautų.
Šio filmo privalumas - aiškinant karo prielaidas nebuvo pasukta stereotipiniu keliu - tirti, kas
pirmas iššovė.
Kariniam konfliktui Rusija ruošėsi iš anksto, nes ne vienus metus brandino planą Pietų Osetijoje įkurti karinę bazę. Filme pateiktą įvykių eigą apie suplanuotą Rusijos agresiją patvirtina ir išsamus praėjusį rudenį atliktas Gruzijos parlamento tyrimas, kurio išvados jau pasiekia Vakarų Europą.
Nors Gruzijoje dirbo net keliolika solidžių NATO ir ES komisijų, išvadose dažniausiai teigiama, kad kaltos abi pusės.
A.Nekrasovas, prakalbinęs žmones ir nepiktnaudžiaudamas karo baisumų vaizdavimu, surado įtikinamesnį kelią tiesai nustatyti. Dabar tiesą žino visi. Pietų Osetijoje yra didelė Rusijos karinė bazė, iš čia tankai gali lengvai perskirti Gruziją į dvi dalis per kelias valandas, o osetinai, „pasikvietę“ gelbėtojus rusus, yra paversti bazės aptarnautojais. Panašiai kaip ir abchazai, jie kaip tauta
nyksta.
Didelė ir, mano manymu, vertingiausia filmo dalis skirta informacijos falsifikavimui Rusijos
žiniasklaidoje. Asmeniškai su tuo susidūriau dar būdamas ambasadorius Ispanijoje. Ispanijos spauda spausdino nuotraukas su subombarduotais namais, nurodydama, kad tai Gruzijos karių darbas.
Kai atvykau į Tbilisį, žurnalistai skundėsi, kad pasaulyje naudojamasi tik Rusijos teikiama
informacija. A.Nekrasovas įtikinamai, demonstruodamas net technines montažo gudrybes parodė, kaip buvo sufalsifikuoti pasaulį apskrieję karo vaizdai, kur rusų kareivių deginama sodyba pristatoma kaip gruzinų karių akcija, nors išplėstame kadre aiškiai matyti, kas tie marodieriai yra iš tiesų.
Falsifikuotojai nesitikėjo, kad autentiški vaizdai kada nors pateks į tiesos ieškotojų rankas, o gal net nesiruošė slėpti, nes melas jau paskleistas ir įsitvirtinęs žmonių atmintyje.
Jeigu šį melą papildytume mokyklinukų osetinų nuomonėmis, kad Gruzija užpuolė Pietų Osetiją kaip kažkada Hitleris - SSRS, ir išklausytume Rusijos vadovų postringavimų apie užpultus osetinus, mes išvystume cinizmo panoramą, apie kurią su širdgėla autorius ir kalba filmo pabaigoje:
„Esminė Rusijos problema yra ne NATO, ne Europos Sąjunga, bet cinizmas“.
Pataikaujant Kremliui cinizmas vėl skverbiasi į Vakarų Europos vadovų kalbas ir elgesį. Ciniškai jau kalbama ir Lietuvoje.
Lietuva, nušviesdama tragiškus įvykius Gruzijoje, viena iš nedaugelio Europos valstybių stengėsi prasibrauti pro informacinį šiukšlyną ir padėti gruzinams parodyti autentišką įvykių eigą. Gruzijai tokios mūsų valstybės pastangos buvo netgi svarbesnės už viešą Rusijos pasmerkimą ar pažadus remti Gruzijos kelią į NATO ar ES.
Kas yra susipažinęs su gruzinų kultūra ir papročiais, patvirtins, kad buvimas kartu, žmogiškasis supratimas ir moralinė parama nelaimės akivaizdoje yra daug kartų svarbesnė už materialinę ar politinę pagalbą.
Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos vadovų apsilankymai tragedijos dienomis padėjo Gruzijai daugiau negu dešimtys parlamentinių rezoliucijų.
Lietuva elgėsi neordinariai, įsitikinusi, kad kas nors tarptautiniuose forumuose privalo sakyti tiesą apie situaciją, į kurią gali patekti ne tik Gruzija. Bet po praėjusių prezidento rinkimų Lietuvoje ryšiai su Gruzija susilpnėjo. Keičiasi ir Lietuvos politika Gruzijos atžvilgiu.
Anot taiklios filosofo V.Radžvilo pastabos, ji nėra pragmatinė, neva keičianti vertybinį požiūrį, bet konjunktūrinė, diriguojama iš Briuselio ir yra pataikaujanti Rusijai.
Demonstratyvus atsisakymas pakviesti Gruzijos prezidentą į atkurtos Lietuvos dvidešimtmetį ir kategoriškas sprendimas, net nepateikiant mandagaus paaiškinimo, nevykti į Gruzijos nepriklausomybės dienos minėjimą tą pasikeitimą tik patvirtina.
Nebegirdėti anksčiau entuziastingų Gruzijos rėmimo kalbų ir Seimo daugumos dešinėje. Tai reiškia, kad tikrieji Lietuvos ir Gruzijos santykiai sugrįžta į visuomenę, kur ir vyksta kova tarp tiesos ir melo. Kovotojams su politiniu cinizmu ir skirtas A.Nekrasovo filmas.