Lietuvoje vienur kitur vis siaučia modernistinės, Bažnyčios autoritetui nepaklūstančios, tikėjimo tiesas ir liturgines apeigas iškraipančios mados. Apstu tikėjimo doktrinos neišmanymo ir vangumo taikant visuotinės Bažnyčios magisteriumo nuostatas. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje negali būti nuo visuotinės Bažnyčios atskirta sala, kurioje galioja kitokie įstatymai nei visuotinės Bažnyčios kūne.
Bažnyčios visuotinumas nėra tik viena iš privalomų normų. Ji yra pati Bažnyčios prigimties išraiška. Juk išpažįstame „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“. Tai reiškia – išpažįstame vientisą, švento įsikūnijusio Dievo Sūnaus kūną, kurio dabartį mums perduoda apaštalinė Tradicija, ir į kurį esame Krikšto malone įskiepyti. Vientisas Bažnyčios kūnas kyla iš Švč.Eucharistijos - Kristaus Aukos ir Jo Prisikėlimo, sudabartinamo per vyskupus perduodama apaštalų šiems suteikta galia ir joje veikiančia Šventąja Dvasia. Šia galia sudabartinamas ir mūsų sielų išganymas. Viešpaties ir Šventosios Dvasios vientisa prigimtis ir jos veikimas nėra dalomi. Šventosios Dievo galios veikimas sakramentuose yra vienas ir tas pats visoje visuotinėje Bažnyčioje.
Tikėjimas veikia būtent šia šventąja galia, glūdinčia sakramentuose. Ši galia yra mūsų tikėjimo turinys ir išpažinimo tikslas. Labai svarbu šį mūsų tikėjimo turinį pažinti. Iš principo, tegalime tikėti įsikūnijusio Dievo Sūnaus galia, kuri veikia per Jo Mirtį ant Kryžiaus ir Prisikėlimą – tai, kas sudabartinama šventuosiuose sakramentuose.
Vargas niekdariams, kurie nusisuka nuo šio tikėjimo ir tampa klaidatikiais! Vargas tiems, kurie sąmoningai iškreiptai ar tiesiog klaidingai aiškina apaštalų mums perduotą tikėjimą. Bažnyčia niekada nebuvo pakanti klaidatikiams. Bažnyčia negali išsižadėti Viešpaties apreikštos Tiesos ir praktikuoti dabar pasaulyje madingą toleranciją, kuri tėra sumaišties visuomenėje skleidėja, krikščionybės surėdytos sanklodos laužytoja ir stabilumo bei vaisingumo niokotoja.
Deja, klaidos tėvo dūmai svaigina su pasaulio dvasia mielai susitapatinusius „tikinčiuosius“. Taip, netikrais „tikinčiaisiais“! Nes tie, kurie nepriima Popiežiaus tvirtinamo visuotinės Katalikų Bažnyčios magisteriumo mokymo, perteikiančio ir aiškinančio mums tikėjimą Kristumi, ar aiškina jį klaidingai, tie kenkia sielų išganymui. Kristus išliejo brangų kraują ant Kryžiaus ne niekdarių komforto šioje žemėje labui. Nuolankumas tegali būti vienas – šiai tikėjimo Tiesai! O su klaidomis ne tik nedera taikstytis, bet ir nedviprasmiškai jas paneigti.
Tūkstantmečių bėgyje Bažnyčios griežtai išoperuodavo klaidatikystes votis iš Kristaus kūno. Niekas mūsų neatpalaidavo nuo tikėjimo drąsos ir skelbimo prievoles. Ir aš čia skelbiu ne savo mintis, bet Šventąja Dvasia turtingą Bažnyčios mokymą.
Lex orandi, lex credendi įstatas nusako patį Šventąjį, taigi, išganomąjį veikimą Bažnyčioje. Lex orandi – liturginės maldos įstatas ir lex credendi – tikėjimo įstatas sudaro mūsų tikėjimo malonės visumą, kurioje veikia sielas išganančioji Šventojo Dievo galia. Tikėjimo ir sakramentinės malonės veikimas yra vienas ir tas pats. Nedera, jokiu būdu nedera pažeisti nė vieno iš šio dėmenų. Pažeisi tikėjimą, nusigręši nuo sakramentinės malonės. Pažeisi sakramentinės malonės veikimą, iškreipsi tikėjimą. Pavyzdžiui, klaidatikiai neigia Kristaus dievystę, taigi ir Švč. Eucharistijos sakramentas jiems nėra tikrasis Kristaus kūnas ir kraujas. Klaidatikiai neigia Dievo kūno tikrovę Eucharistijoje, nebelieka ir šventumo tikinčiojo gyvenime. Kitas mūsuose dažnas atvejis: „linksmas“ kunigas per šventąsias apeigas skatina tikinčiuosius itin perdėtai džiūgauti, žiūrėk tikintysis ilgainiui praranda tikėjimą šventomis Mišiomis kaip Kristaus Auka, o ir aukos dvasia sumenksta jo gyvenime. Galų gale, ir tikėjimas, ir apeigos išvirsta maloniai suvartojamu produktu.
Įsivardykime dabar lex orandi, lex credendi įstatą Katalikų Bažnyčios Katekizmo žodžiais, ir kitą savaitę pratęsime šio esminio Bažnyčios gyvastį įstatančio įstato svarstymą:
„Bažnyčios tikėjimas yra ankstesnis už atskiro tikinčiojo, kuris kviečiamas jį priimti. Teikdama sakramentus, Bažnyčia išpažįsta iš apaštalų gautą tikėjimą. Iš čia kilęs senas posakis:„Lex orandi, lex credendi“ (pagal Prosperą Akvitanietį [V amž.]: „Legem credendi lex statuat supplicandi“). Kitaip sakant, maldos nuostatos – tai tikėjimo nuostatos. Bažnyčia tiki taip, kaip meldžiasi. Liturgija yra vienas grindžiamųjų šventos ir gyvybingos Tradicijos elementų ( pagal II Vatikano susirinkimo konstituciją Dei Verbum, 8)“. (1124 paragafas)
„Dėl to nei kunigas, nei bendruomenė savo nuožiūra negali nė vienos sakramentinės apeigos keisti ar ja manipuliuoti. Net aukščiausioji Bažnyčios valdžia negali liturgijos keisti kaip tinkama; tai dera daryti tik paklūstant tikėjimui ir liturgijos slėpinį apgaubiant religine pagarba“. (paragrafas 1125).