– Davęs tiesa.com interviu, vėliau nusprendėte jį pakoreguoti. Kodėl? Kas pakeitė jūsų nuomonę?
– Durnių laivas.
– Durnių laivas? Turite galvoje žinomą Vytauto Petkevičiaus knygą?
– V.Petkevičių neblogai pažinojau. Dažnai matydavomės Rašytojų sąjungoje, „Neringos“ kavinėje, esu buvęs ir jo namuose. Manęs nedomino jo ideologiniai įsitikinimai ar prieštaravimai. Vertinau jį kaip įdomų žmogų ir rašytoją. Tai buvo kompanijos siela, lyderis. O jo „Durnių laivą“ prisiminiau ne veltui. Man atrodo, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, kaip dirba Seimas ir Vyriausybė, – geras siužetas parašyti naują „Durnių laivą“...
– Tai rašykite.
– Renku medžiagą. (Šypsosi – aut. past.) Beje, 1937 m. Vincas Mykolaitis-Putinas
išleido romaną „Krizė“. Tuomet siautėjo ilgiausia ir sunkiausia ekonominė krizė pasaulyje, ją pajuto ir Lietuva. Tačiau tuomečiai valdžios vyrai, kaip ir dabartinė valdžia, šios krizės nejautė, vartėsi kaip inkstai taukuose. Viskas kartojasi. Tad jei rašysiu, romaną pavadinsiu „Durnių laivas“ arba „Kiaulių gripas“ – tai bus šmaikšti, fantasmagoriška satyra apie kiaules, prilindusias prie valdžios lovio.
– Kas paskatino savo knygas leisti Londone, o ne Lietuvoje?
– O kas privertė jus palikti Lietuvą ir gyventi Londone? Ne tik jus, šimtus tūkstančių lietuvių išvijo į užsienį. Manau, yra kelios emigracijos priežastys. Pirma, didžiulis žmonių nusivylimas. Kai gimė Sąjūdis, gyvenome viltimi, kad būsime nepriklausomi, laimingesni. O ką turime? Mažas algas, pensijas, išsipūtusias maisto produktų ir komunalinių paslaugų kainas. Kur pažvelgsi, skurdas, cinizmas, melas, neteisybė ir valdžios bukumas. 20 metų murkdomės tame pačiame politikų pridergtame mėšle ir niekaip negalime išlipti.
Negi mes, lietuviai – tinginiai, girtuokliai, neverti geresnio gyvenimo? Anaiptol! Esame be galo darbšti tauta. Tik bėda, kad per daug patiklūs ir akli – nesugebame atskirti vertybių. Renkame į Seimą juokdarius ir valkatas, nors jie neverti mūsų lūkesčių. Tai tik apgailėtinimenkystos, be dvasingumo, intelekto ir noro dirbti tautai. Tokį dabar ir turime Seimą, kokį patys, deja, išsirinkome.
– Taip, bet Seime vieno žmogaus balsas nieko nereiškia. Lemia partijos, koalicijos…
– Manote, turime rimtas vakarietiškas partijas? Aš jų nematau. Matau tik partines gaujas, vadinamąsias „šaikas“, kurias jungia bendri interesai kuo greičiau prilįsti prie biudžeto, Europos Sąjungos pinigų, gerų atlyginimų, priedų.
Nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje klesti korupcija, reketas, nusikalstamumas, teisinis nihilizmas, nes viskas parduodama ir perkama. Atvirai pasakysiu, dar nemačiau tokios žiaurios vyriausybės, kuri taip nemylėtų savo žmonių. Valstybė – tai ne vien biudžetas, tai pirmiausia – žmonės, bet jie dabar žiauriai nuskriausti, palikti likimo valiai… Žodžiu, sėdime Durnių laive, kuris plaukia nežinia kur, nes valdžia pilsto iš tuščio į kiaurą, o ne dirba. Panašiai būna, kai žmogus suserga ir karščiuoja – tuomet prieš jo akis iškyla įvairios vizijos, fobijos ir kiti velniai…
– Turite galvoje valdžios pradėtą kurti šalies pažangos viziją „Lietuva 2030“?
– Taip, žmonės badauja, apimti nevilties. Vien šią savaitę nuo dviejų Vilniaus tiltų į Nerį nušoko du jauni vyrai – jų kūnų iki šiol niekas nerado… O valdžia toliau fantazuoja ir kuria naujas šalies vizijas! Nežinau, gal ji dar nepasveiko ir tebeserga kiaulių gripu? (Nusijuokia – aut. past.).
– Ar ne per niūriomis spalvomis viską piešiate?
– Manau, skaitytojai puikiai žino, kad vien Lietuvoje turime gal pusę milijono bedarbių, o kiek tautiečių per tuos du dešimtmečius išvažiavo svetur laimės ieškoti? Dar pusė milijono? Vien pernai netekome tiek gyventojų, kiek turi Telšiai, Šilutė, Plungė, Akmenė. O kas toliau?
– Pakalbėkime apie kultūrą – ten irgi liūdnas vaizdas?
– Dvidešimt metų valdžia svarsto kultūros politikos gaires. Sėda į kėdę vienas kultūros ministras – pradeda ir nebaigia, ateina kitas – vėl svarsto iš naujo… Ir taip be galo. O ilgalaikės kultūros raidos programos, kurioje aiškiai būtų pasakyta, kad kultūra – politikos dalis, nėra. Kažkokiems vienadieniams fejerverkams, vamzdžiams, įvaizdžiams, vizijoms iššvaistomi milijonai. O rimtos kultūros valdžiai nereikia, kaip ir apsišvietusių, skaitančių žmonių, nes mąstantys – kiekvienai valdžiai pavojingi.
Labai gerbiu talentingą aktorių Remigijų Vilkaitį, bet šįkart jo vaidmuo šiame politinio absurdo teatre – apgailėtinas. Menininkas privalo kurti, o ne lįsti į nešvarius politinius žaidimus.
– Jūsų romaną „Vilko vaikai“ pernai planavo išleisti „Minties“ leidykla?
– Taip, planavo... Bet istorija atspindi šiandieninę knygų leidybos ir bendrą kultūros padėtį Lietuvoje. Kai 2007-ųjų pabaigoje romaną įteikiau leidyklai, ji pažadėjo, kad jis greitai pasirodys knygų lentynose. Tada niekas nenujautė, kad krizė viską sujauks. Netrukus mažesnės leidyklos užsidarė, keli knygų didmenininkai, pasičiupę kai kurių leidyklų lėšas, „bankrutavo“... Supratau, kad ir man su savo kūryba metas „emigruoti“ į užsienį. Abu romanus – „The Case Of The Jealous Doll“ ir „Vilko vaikai“ – pasiūliau Londono leidyklai „Agatha Press Ltd“. Tai neseniai įsikūrusi leidykla, kuri aktyviai dirba Rytų Europos šalyse, ieško įdomių rašytojų, kurių knygos sudomintų užsienio skaitytojus.
– Apie ką jūsų angliškas romanas „The Case Of The Jealous Doll“?
– Mane seniai domina žmogaus-žaisliuko tema. Žmogaus, kuris pakliūva į įvairias sudėtingo gyvenimo situacijas, kai Laikas, Istorija ar tiesiog Likimas žaidžia juo, o paskui, kai jis palūžta ar jį sulaužo, išmeta kaip nereikalingą daiktą į šiukšlyną. Žmogų žaisliuku paverčia ne tik Istorija ar Likimas, juo padaro ir akla meilė ar pavydas, virtęs kerštu.
Per painią ir intriguojančią detektyvinę istoriją šioje knygoje kalbu apie meilę, pavydą, vienatvę ir neištikimybę. Tikiuosi, kad įtemptas šio psichologinio trilerio siužetas, aštri intriga, netikėti įvykių vingiai sudomins reiklų Didžiosios Britanijos skaitytoją.
– Anglijoje pasirodė ir kitas jūsų romanas „Vilko vaikai“. Kaip gimė mintis parašyti tokį didžiulės apimties kūrinį?
– Tai dviejų dalių trileris, apimantis bemaž pusės amžiaus (1944–1991 m.), sudėtingą istorinį laikotarpį. Veiksmas vyksta Rytų Prūsijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Islandijoje. Jame rašau apie vokiečių tautai skaudžius istorinės praeities dalykus, apie kuriuos patys vokiečiai dar nedrįsta atvirai prabilti ir užsimena tik puse lūpų. Tai – Kenigsbergo (dab. Kaliningrado) holokaustas, kai rusų kareiviai žudė ir prievartavo vokietes moteris ir merginas.
Daugelis žmonių mano, kad XX a. buvo tik žydų holokaustas. Deja, buvo ir kitas holokaustas Europoje – ten, kur įžengdavo rusų kareivio batai...
– Romane yra kelios siužetinės linijos, o paminėjote tik vieną iš jų.
– Tikiuosi, kad skaitytojus sudomins ir buvusios VDR slaptosios tarnybos „Stasi“ veikla, kuri ilgai nepaliko ramybėje iš Sovietų Sąjungos emigravusių į Vokietiją „vilko vaikų“, kaip, beje, ir kitų Rytų Vokietijos gyventojų. Tuomet sūnus ar dukra skundė tėvus, tėvai skųsdavo vaikus, bendradarbius ar savo gimines. „Stasi“ žiaurumas bei rezgamos intrigos dažnai pranokdavo net rusų KGB žiaurumus – ne veltui daugelį slaptų užduočių, žmogžudysčių KGB patikėdavo Rytų vokiečiams.
Dar viena siužetinė linija – Atgimimo laikų Lietuva su Sąjūdžiu, šimtatūkstantiniais žmonių mitingais ir tais, kurie priešinosi tautos laisvei. Tarsi raudona punktyrine linija stengiausi išryškinti tą laikotarpį, kai senoji partinė nomenklatūra, prisidengusi trispalve, iš pradžių nedrąsiai tūpčiojo vietoje, o vėliau, kai apsiprato, ne tik „prichvatizavo“ gamyklas, bankus, žemes, bet ir pati vis drąsiau lindo į nešvarų, abejotinos vertės biznį.
Čia mažiausiai stengiuosi laikytis istorinės tiesos, o ir mano visi išgalvoti personažai nejučia atsiduria tarsi spalvotoje fantasmagorijoje ir kažkuo primena N. Gogolio ar M. Bulgakovo knygų herojus.
– O ką dabar rašote?
– Ką tik užbaigiau fantastinį detektyvą „Fatal woman“. Tai pasakojimas apie gražią paslaptingą moterį, kuri sumano tapti garsaus rašytojo Mūza. Nuolat paskendęs savo fantazijose, jis jos net nepastebi. Bet įsimylėjusi moteris sugalvoja gudrų planą, kaip užkariauti jo širdį.
Tai linksma, nuotaikinga istorija, kas atsitinka vyrui, kai į jo gyvenimą įsimaišo moteris.
Įpusėjau rašyti ir naują trilerį „Išleisti po mano mirties“. Tai lyg romanas romane: per vieną dieną, kol knygos herojė skaito neišleisto romano rankraštį, kurį jai prieš daugelį metų testamentu paliko senas rašytojas, prieš jos akis prabėga visas žmogaus, kuris ją mylėjo, gyvenimas.
Romanas – tai abiejų knygos herojų lyrinė išpažintis, jų pamąstymai apie gyvenimą, meilę, ištikimybę, dvasines bei materialines vertybes, apie du vienišus vyresnio amžiaus žmones – vyrą ir moterį, kurie vieną dieną atsitiktinai susipažino interneto pažinčių portale…
Vis dažniau pagalvoju ir apie „Vilko vaikų“ tęsinį.
***
Kiti R. Baltrušaičio kūriniai:
poetinės dramos „Vivat, academia!“ (1979 m. respublikinio konkurso, skirto Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, pirmoji premija), „Donelaitis“ (1980 m., rankr.),
pjesė vaikams „Sprigtas“ (1986 m. „Lėlės“ teatras);
eilėraščių ir poemų knyga „Raudoni voratinkliai“ (1993 m.);
psichologinis trileris „Žmogžudystė penktą valandą ryto“ (1996 m.);
meilės lyrikos rinktinė „Sapnų tiltais skubu pas tave“ (2008 m.);
psichologinis trileris „The Case Of The Jealous Doll“ (2009 m., Arthur Webber slapyvardžiu);
psichologinis romanas „Vilko vaikai“ (2009 m.).
Daugelis R. Baltrušaičio eilėraščių tapo populiariomis dainomis (pvz., „Mano senai mokyklai“, „Obelis“ ir kt.), jis dirbo su žymiausiais respublikos kompozitoriais bei atlikėjais.
Abu R. Baltrušaičio romanus galima rasti Londono lietuvių knygyne „Knygnešys“ ir amazon.co.uk tinklalapyje.
Citata. Žmogų žaisliuku paverčia ne tik Istorija ar Likimas, juo padaro ir akla meilė ar pavydas, virtęs kerštu.