Galima ir tiesiog padalinti per žmogaus gyvenimą sukuriamą BVP kiekvienam gyventojui – irgi gausis kažkoks panašus skaičius. Būdų daug, tačiau kaip beskaičiuotume, vieno jauno ir darbingo Lietuvos piliečio kaina – tai maždaug 2-4 milijonai litų.
Taip, žinau, kad esu cinikas. Negražu vertinti žmones pinigais. Tačiau juk tą daro valdantieji. Tai kuo aš blogesnis? Aš mėgstu skaičius, jie rodo daug visokių įdomybių ir leidžia kalbėti faktais, o ne aptakiom frazėm.
Pasak Lietuvos Statistikos Departamento, 2008 metų skurdo riba buvo 720 litų, mažesnes pajamas gaudavo 27 procentai žmonių. Lyg kažko bijodamas, naujesnių duomenų šis departamentas neskelbia, bet tai ir nenuostabu – tai juk garsiojo ekonomisto Algirdo Šemetos gūžta, kur jis dirbo nuo pat 2001 metų. Senos bėdos, Lietuvai svarbius skaičius dažnai lengviau gauti iš „Eurostat“, nei iš mūsų kontorėlės, sutrumpintai besivadinančios „LSD“. Taip, beje, vadinamas dar ir vienas iš stipriausių žmonijai žinomų haliucinogenų, kaip įtariama, sukeliantis sunkias psichikos ligas.
Bet nenukrypkim nuo temos: 720 litų. Garsusis PSD sudaro 10 procentų šio skaičiaus. Atrodo nedaug? Atmeskime iš tų 720 litų sumos išlaidas už būstą, vandenį, elektrą, kiek liks? Kokie 150-200 litų, jei pasiseks. Maždaug tiek, kiek skiriama ir kalinių maitinimui. Už tokius pinigus visą mėnesį tenka prasimaitinti daugeliui tų, kam netikėtai pritaikytas PSD. Daugeliui tie 72 litai tampa pinigais, kurie nustato, ar žmogus mirs iš bado, ar gyvens – tai trečdalis maistui išleidžiamos sumos. Ir štai – siurprizas: neaišku, kokiais narkotikais apsisvaiginusi valdžia sugalvoja, kad tasai bedarbis, vos besiverčiantis kaimo gyventojas, priverstinis emigrantas ar kokia nors pagal „autorinius“ dirbanti vargo pelė turės mokėti. Tą patį PSD. Už metus. Už kuriuos, tarp kitko, tų sveikatos paslaugų dar ir negalėjo gauti.
PSD – tai ne kažkoks „Privalomasis Sveikatos Draudimas“, su jokiu draudimu jis neturi nieko bendra – visa tai tik gražūs žodžiai apkvailint mulkiams. Žinantys žmonės sako, kad santrumpa reiškia „Priverstinai Savanoriška Deportacija“. Tokia, kaip Stalino laikais, kai „v prinuditelno-dobrovolnom poriadke“ žmonės važiuodavo į Sibirą. Tais laikais dažnam išvežamam žmogui irgi būdavo pritaikomas straipsnis dėl mokesčių nemokėjimo (buvo įvesti didžiuliai mokesčiai už žemę). Taip ir dabar. Tik dabar jau tautiečiai važiuoja ne į Sibirą, o į kitus kraštus.
Daugeliui tas 72 litų PSD tampa paskutiniu lašu, padedančiu apsispręsti ir bėgti iš šalies. Ne veltui – juk tam šis „Priverstinai Savanoriškos Deportacijos“ mokestis ir yra skirtas. Kartą kažkoks iš valdančiųjų (gaila, neįsidėmėjau pavardės), per Lietuvos Radiją kalbėjo, kad Lietuvai negalima rūpintis visokiomis pigiomis darbo vietomis, nes jos nenaudingoos. Anas pasakojo apie tai, kad Lietuvai geriau turėti 1000 brangių darbo vietų, nei 100 tūkstančių visokių save išlaikančių smulkių verslininkų. Kaip matome, būdas padidinti vidutinės darbo vietos kainai – labai paprastas: tiesiog išvaryti kelis šimtus tūkstančių „nenaudingiausių“ gyventojų. Visus tuos, kas nesumokėjo PSD.
Tai juk visai humaniška, ypač kai palygini su XIX amžiuje populiariomis socialdarvinizmo idėjomis apie tai, kad neturtingieji turi tiesiog mirti. Vardan evoliucinės atrankos. Dabar šias idėjas po truputį mums kiša visokių frydmanų prisiskaitę LLRI veikėjai, taip mėgstami valdančiųjų komitetuose. LLRI vadovė Rūta Vainienė savo idėjas vis skelbia per valstybinį Lietuvos Radiją. Viena iš geriausių jos minčių – panaikinti „Sodrą“, matomai, kad ir pensininkai iš Lietuvos pabėgtų.
3 milijonai. Maždaug tiek yra gyventojų Lietuvoje. Ir maždaug tiek kainuoja žmogus. Spėjama bendra 2009 metų emigracija iš Lietuvos sudarė ne mažiau, nei 50 tūkstančių žmonių (kol kas yra tik registruotų emigrantų duomenys – virš 20 tūkstančių, tačiau specialistai, besiremiantys ankstesnių metų registruotų/neregistruotų emigrantų santykiu, teigia, kad neregistruotų – pusantro karto daugiau). Tai reikštų 150 milijardų litų nuostolį Lietuvos valstybei. Palyginimui, Lietuvos BVP 2009 sudarė 92 milijardus litų.
Kai matai tokius cirkus, nustoja stebinti anksčiau šokiravę dalykai, pavyzdžiui tai, kad suminė mokestinė apkrova vidutiniam Lietuvos gyventojui viršija 50 procentų. Taip taip, sudėję visus mokesčius – „Sodrą“, PSD, GPM, PVM ir t.t., jūs daugiau kaip pusę savo uždarbio paliekate valstybei. Ir negalvokit, kad PVM mokamas iš pardavėjo kišenės. PVM sumokate jūs, o pardavėjas tik perduoda tuos pinigus valstybei. Galvojate, kad mokate 3 procentus Sodrai? Prisiminkite, kad dar 30 procentų iš jūsų atlyginimui skirtų pinigų Sodrai sumoka darbdavys. Skaičiuokite ir džiaukitės.
Individualios įmonės apmokestinamos regresiniais mokesčiais. Kuo daugiau uždirbi, tuo mažiau moki. Jei uždirbi 1000 litų per mėnesį – mokėti reiks trečdalį. Bet jei uždirbsi 100 tūkstančių per mėnesį, mokėti reiks du kartus mažiau. Tai yra valstybės parama smulkiam verslui. Pradėk verstis pats ir valstybė tau padės. Vos neužmiršau: papildomai reikės mokėti ir „Sodrą“, net jei išvis nieko neuždirbsi.
Tačiau tuo pat metu valstybė pasirūpina stambesniaisiais. Štai GPM, taikomas pinigams, uždirbtiems iš akcijų, sumažintas nuo 20 iki 15 procentų. Tam, kad rimtesni verslininkai neskurstų.
Bet mokesčiai – tai juk smulkmenos. Štai naujas valdnačiųjų išradimas, vos netapęs įstatymu anokios seimūnės Vidos Marijos Čigriejienės dėka: uždrausti visus elektroninius prietaisus. Nes jie visi skleidžia kažkokią neaiškią spinduliuotę. Kenkia sveikatai savo psichotroninėmis ir hipnotinėmis bangomis. Valdžia juk rūpinasi žmonėmis, reikia Lietuvą apsaugoti nuo šiurpinančių haliucinacijų, kurių efektus seimūnai išmano tiesiog puikiai.
Ir visame šių paranojinių psichofizikų fone kiti seimūnai jau nerišliai kalba apie būtinybę griežčiau reguliuoti žiniasklaidą, o kaip kalba pikti liežuviai, krikdemas Valentinas Stundys jau svaidosi užuominomis apie būsimus įstatymų pakeitimus. Matyt tam, kad neliktų „nekonstruktyvios“ kritikos. Juk būtent taip šitie veikėjai vadina tuos, kas kalba apie jų „darbo“ rezultatus.
3 milijonai Lietuvos gyventojų. 3 milijonai litų – tai vieno žmogaus kaina. 3 milijonai – tai maža suma. Tai mažiau nei pusė tų pinigų, kuriuos mes sumokame Seimo nariams per metus.