Vietoj šokolado fabriko – darbas šunų ėdalo gamykloje

Dar viena šių metų naujovė – įdarbinimo paslaugų organizavimu užsiimančioms įmonėms ar asmenims nebereikia ir licencijų. Jiems pakanka apie vykdomą veiklą pranešti Lietuvos darbo biržai ir nustatytu laiku pateikti ataskaitą.

Apie teikiamas tarpininkavimo įdarbinant Lietuvoje bei užsienyje paslaugas Lietuvos darbo biržai šiuo metu yra pranešę 66 fiziniai ir juridiniai asmenys. Kol kas neaišku, kiek iš jų įdarbina užsienyje – informacija dar analizuojama.

Pernai tuo pačiu metu veikė 42 įmonės, turinčios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos licencijas ir tarpininkaujančios įdarbinant užsienyje.

Tačiau kur kas geresnė įdarbinimo paslaugas teikiančių tarpininkų veiklos ataskaita yra ne ta, kuri pateikiama Lietuvos darbo biržai, o skundai internete. Nemažai daliai dirbančių svetur arba ketinančių tai daryti tautiečių tokie portalai jau tapo antrąja Biblija.

Internetas lūžta nuo gausybės skundų apie vieną ar kitą agentūrą, o jos pavadinimas lyg niekur nieko toliau puikuojasi Darbo biržos svetainėje.

Kad įsitikintume, ar skundai pagrįsti, atlikome nedidelį eksperimentą. Iš Lietuvos darbo biržos interneto svetainės atsitiktai pasirinkome tris įdarbinimo tarpininkus.

Pirmoji – „Darbman“. Nors Norvegijoje dirbantys draugai ne kartą minėjo, kad pastaruoju metu su darbais itin striuka, šios agentūros interneto svetainėje pasiūlymų tikrai netrūksta. O ir siūlomi uždarbiai atrodo itin viliojamai, mat yra žymiai didesni nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, dirbdamas fabrike ar gamykloje už valandą gausi 11–12 eurų (38–41,4 lito), žemės ūkyje – 12–17 eurų (41,4–59 litus), pagalbinio darbininko piniginė po valandos papilnės 11–13 eurų (38–45 litais), o kambarinės ar valytojos – nuo 13 iki 16 eurų (45–55 litais).

Tačiau paskambinusi į agentūrą išgirstu vos vieną pasiūlymą – galėtų pasiūlyti darbą fabrike. Reikėtų plušėti prie konvejerio, o ką konkrečiai dirbti – neaišku.

Manęs pirmiausia paprašo atsiųsti gyvenimo aprašymą, kad įvertintų mano darbo patirtį, užsienio kalbos žinias ir t. t. Jį peržiūrės maždaug per mėnesį.

Kai paklausiu, kiek turėsiu mokėti už tarpininkavimą, išgirstu, kad įdarbinimas nieko nekainuos. Tačiau nemokamai galima gauti nebent sūrio pelėkautuose. Pasirodo, jie pasiima pirmų trijų darbo dienų užmokestį. Vadinasi, jeigu man suras kambarinės ar valytojos darbą, už tai agentūra gaus nei daug, nei mažai – nuo kiek daugiau nei tūkstančio iki beveik 1,3 tūkst. litų.

Dar teiraujuosi: ar tikrai man suras normalų, t. y. ne kelių dienų, darbą? Kokios garantijos? „Taigi pasirašysime sutartį, tai ir yra garantija“, – paaiškina man agentūros darbuotoja.

Tačiau interneto paieškos laukelyje suvedusi pavadinimą „Darbman“, randu visai kitokios informacijos.

Žmonės rašo, kad šiai agentūrai už dokumentų tvarkymą, vertimą reikia sumokėti dar 180 litų (man apie šį mokestį nieko nesakė), o paskui – nei darbo pasiūlymų, nei paaiškinimo, kodėl taip yra. Vienas vyras neslėpė pasipiktinimo, kad agentūros tinklalapyje mirgėte mirga skelbimai, jog skubiai reikalingi darbuotojai naftos platformose, metalo apdirbimo srityje, o jis darbo pasiūlymų kaip nesulaukia, taip nesulaukia. Nors yra siūloma skelbimų ir jo profesijos atstovams.

Panašių skundų yra ir daugiau. Tačiau mane kur kas labiau nustebina pačios agentūros „Darbman“ atstovų įrašai skundų puslapyje. Tarp jų randu ne tik įvairių pastabų, kad rašantys žmonės šmeižia juos ir t. t., bet ir įdomią detalę: neva visiems, atvykstantiems į jų kompaniją dėl darbo Norvegijoje, yra pasakoma, jog 100 procentų garantijos jie negali duoti, nes daug kas priklauso nuo žmogaus patirties ar kalbos mokėjimo, o pagrindinis atrankos rezultatas bet kuriuo atveju priklauso nuo paties Norvegijos darbdavio.

Tačiau kai kalbėjomės telefonu, agentūros atstovė tikino, kad darbą garantuoja sutartis.

Skambinu į kitą agentūrą – „Aulina“. Kadangi darbas Didžiojoje Britanijoje šiuo metu yra dažno lietuvio svajonė, nepuoselėju daug vilčių. Tačiau atsiliepusi moteris patikina, kad darbo pasiūlymų tikrai yra. Pasakiau, kad turiu pardavėjos darbo patirties, esu kiek vyresnė nei trisdešimties metų ir išgirdau pasiūlymą… dirbti fabrike ar laukuose Anglijoje. Ką tiksliai turėsiu dirbti – neaišku. Tačiau išvykti galiu netrukus, mane nuveš į vietą ir apgyvendins.

Dažniausiai siūlomi darbai, už kuriuos mokamas minimumas. Jungtinėje Karalystėje minimalus valandinis tarifas yra 5,8 svaro sterlingų (apie 23 litus). Jeigu dirbama žemės ūkio srityje, pas ūkininkus, tuomet, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, dažniausiai mokama pagal „Piecework“ sistemą, t. y. už per valandą surinkto derliaus kiekį.

Tiesa, norėdama gauti bet kokį darbą, prieš tai „Aulinai“ turėsiu sumokėti 2 tūkst. litų, dar 600 litų kainuos kelionė ir turiu pasiimti 200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 780 litų) pragyvenimui.

Kai pasiteirauju, už ką turiu sumokėti 2 tūkst. litų – juk pagal naują tvarką negalima imti mokesčio už įdarbinimą – išgirstu, kad tai mokestis ne už įdarbinimą, o už konsultaciją, gyvenimo aprašymo išvertimą į anglų kalbą, dokumentų tvarkymą ir informacijos siuntimą trumposiomis žinutėmis.

Ką gi apie „Auliną“ mano interneto lankytojai? Akmenukų netrūksta ir į jų daržą: pažada darbą, sumoki pinigus, o nuvykus į vietą žadėto darbo arba apskritai nėra, arba dirbti vos kelias dienas. Iš gauto uždarbio – nepragyvensi! Keli žmonės tvirtina, kad Anglijoje dirba nelegaliai, nors buvo žadamas legalus darbas.

„Eurodarbai“ taip pat galėtų pasiūlyti darbą Anglijoje. Maždaug per savaitę surastų pardavėjos darbą, dar turi vieną laisvą vietą fabrike.

Kelione reikėtų pasirūpinti pačiai, ir turėčiau vežtis 300 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (apie 1,2 tūkst. litų). Jų turėtų pakakti pragyvenimui, kol gausiu pirmą algą.

Dar 1,2 tūkst. litų turiu sumokėti jiems. Kai paklausiu, už ką, išgirstu panašų atsakymą: už dokumentų vertimą, tvarkymą, garantinius raštus ir t. t.

„Mes neimame mokesčio už įdarbinimą, tiek kainuoja mano išvardytos paslaugos“, – paaiškina „Eurodarbų“ atstovė.

Kadangi skundai internete yra vieši, dar pasiteirauju, kodėl tarp jų aptikau ir blogų atsiliepimų apie juos? Man paaiškino, kad blogų atsiliepimų atsirado pavasarį, kai išvykusiems žmonėms nebuvo pakankamai darbo – jie dirbo vos dvi dienas per savaitę. Tačiau patikino, kad darbininkams buvo atlyginti nuostoliai, tad abejoti jų geru vardu tikrai nėra pagrindo.

Internete radau dar vieną įdomų skundą, deja, neaišku, kokia firma taip apgavo žmogų. Jis pasakoja labai apsidžiaugęs, kai sulaukė skambučio ir sužinojo, kad gavo darbą... šokolado fabrike. Netrukus vyriškis išvyko į Angliją. Tačiau pasitikę kiti lietuviai greitai atšaldė jo euforiją. Pasirodo, agentūra žmones įdarbina visai ne šokolado, o šunų ėdalo fabrike.

Internete ieškoti informacijos apie įdarbinimo tarpininkus rekomenduoja ir vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas Vilius Mačiulaitis.

Pasak jo, būtina patikrinti, ar agentūra legali, sudarant sutartį reikia patikrinti, ar yra visi rekvizitai ir t. t.

„Sutartį pasirašyti reikia labai atsakingai. Tai beveik tas pats, kaip būsto ar mašinos pirkimo–pardavimo sutartis. Žmonėms dabar taip svarbu gauti darbą, kad kartais pasirašo sutartį, jos net neperskaitę. Ir tada nudega, nes ten gali būti parašyta, kad agentūra įsipareigoja ieškoti darbo, o ne jį surasti“, – pataria V. Mačiulaitis.

Šįmet į juos kreipėsi keli apgauti žmonės, tačiau Darbo inspekcijos atstovas pastebi, kad žmonės vis dar vangiai gina savo teises, retai kreipiasi į teisėsaugos institucijas.

„Mes nebaudžiame agentūrų už tai, o patikriname, kas yra teisėta, o kas ne. Tuomet perduodame atitinkamoms institucijoms“, – sako V. Mačiulaitis.

Žmones maustančių tarpininkų veiklos sustabdyti negali ir Lietuvos darbo birža – teisės aktai nenumato galimybės perimti tarpininko kontrolę.

Pasak Lietuvos darbo biržos darbo rinkos paslaugų ir stebėsenos skyriaus vyr. specialisto Vytauto Juršėno, jeigu tarpininkai prašo sumokėti už įdarbinimą ar nevykdo savo įsipareigojimų, žmonės turėtų kreiptis į policiją. Tuomet ir jie savo interneto tinklalapyje pažymės, kad gautas pareiškimas dėl vienos ar kitos agentūros veiklos.

Nors internete skundų apstu, tačiau jokių skundų apie juos Darbo biržos tinklalapyje nėra. Tuo tarpu panaikinus licencijavimo tvarką, tarpininkams buvo „atrištos rankos“ „Savo ataskaitose tarpininkai turi nurodyti, kurioje šalyje (šalyse) jie įdarbina klientus. Iš agentūrų jokių sutarčių nereikalaujama. Naujosiose Darbo kodekso pataisose nėra numatyta kiekybinių apribojimų tarpininkams pagal šalių, kuriose galima įdarbinti, skaičių“, – teigė V. Juršėnas ir nesiėmė vertinti, ar naujoji tvarka bus veiksmingesnė nei ankstesnioji.

Tad tiems, kurie ieško darbo pasikliaudami agentūra, telieka palinkėti: atidžiai skaitykite sutartis, susirinkite informaciją internete ir neskubėkite mokėti už darbą, kol jis tėra tik gražiai piešiama rožinė svajonė.