Tačiau prieš tai jie pagaliau įgyvendino seną savo, viso Seimo ir jo vadovybės svajonę – be jokių paaiškinimų išmetė iš posėdžio žiniasklaidą.
Sveikiname. Visi žmonės iš gatvės tolyn pasiųsti taip atvirai ir taip toli, kaip jau seniai nėra buvę!
Seimo statuto raidė ir Konstitucijos dvasia aiškiai byloja, kad parlamentas – atvira įstaiga. Visų jo nuolatinių struktūrų posėdžiai yra atviri, išskyrus atvejus, kai svarstomos valstybės, komercinės ar kokios kitos paslaptys.
Nė vienos paslapties už biudžeto pinigus perkamų automobilių bagažinėse, suprantama, nėra. Taigi etikos sargai sukūrė puikų precedentą, pagal kurį ir kiti tautos išrinktieji galės užsirakinti kada panorėję.
Beje, sako, kad speciali parlamento ajatolų grupė, kurpianti naują statuto projektą, nusprendė galutinai tai „įteisinti“. Jau pritarta pataisai, kad visokiausi Seimo sambūriai yra atviri tik tuomet, kai patys ponai ir ponios leidžia.
Girdite, kaip aidi maloniai nustebusių draugų Aliaksandro ir Fidelio plojimai?
Pirmasis klausimas, kuris turėtų kilti po šio išpuolio, yra toks: „Palaukite, mano pasamdyti ir išlaikomi ponai ir ponios, o jūs kas tokie?“
Po to, žinoma, kyla pagunda čiupti telefono ragelį, skambinti 112 ir šauktis artimiausios policijos nuovados pagalbos. Kaip piktinosi klasikas: „Kur žiūri milicija?!“
Juk čia tikrų tikriausia organizuota grupė asmenų su dar mažiausiai šimtu bendrininkų ne šiaip milijoną ar du nuo biudžeto nori nusukti – prievartauja pačią Konstituciją!
Kalbant rimčiau, ši „komisija“, tapusi kone pagrindiniu Seimo kompromitavimosi įrankiu, vargu ar turi teisę egzistuoti.
O kalbant visišai rimtai, svarbiausias klausimas yra „kodėl?“. Kodėl jie tai daro?
Pirma, tai greičiausiai buvo bandymas neva labai gudriai „sužaisti“.
Esą jei žurnalistai būtų konkrečiai įvardiję, kaip kas balsavo dėl galutinių išvadų ar kaip elgėsi, vadinasi, tam kiekvienam ir būtų blogai.
O dabar ta kvaila liaudis, kuri prisimena tik pirštu jai nurodytus konkrečius asmenis, tą abstraktų darinį „komisija“ greitai pamirš.
Kitas motyvas – nuoširdus pyktis ant visų tų juodnugarių, kurie vis dirsčioja į Švenčiausiąją Kišenę, ir noras jiems įspirti bent tokiu būdu.
Pagaliau, trečia – kiekvieną dieną stiprėjantis svaigulys nuo savęs, nepakartojamojo, ir prie širdies nešiojamo mandato.
O ir kodėl nesvaigti? Juk netgi ir aukščiausiosios šviesybės atvirai demonstruoja, kad virš jų – tik dangus.
Kaip šauniai prezidentė, dairydamasi į savo reitingą, valosi kojas ne tik į prokuratūrą, bet ir visą teisėsaugą!
Premjeras taip pat elgiasi su Konstituciniu teismu, be to, tiesiog savo Vyriausybės posėdžiuose rengia teismo procesus, kuriuose nagrinėjamos konkrečių bendrovių bylos. O ką į tai mindžiojama Temidė? Ogi nieko – į pensiją.
Tenka pripažinti, kad šie žmonės, matyt, jau nebežino, ką daro. Jiems nė motais, kad paties Seimo ir partijų reitingai gremžia seniai neregėtą dugną, o šiam parlamentui toje pačioje košėje murdytis, regis, dar pustrečių metų.
Nesvarbu netgi tai, kad paskutinius pilietinio ir politinio mąstymo likučius, elementaraus socialinio teisingumo viltį visuomenėje greičiausiai greitai pakeis „kraujo ir keršto“ kultas, o valstybė galutinai virs „supuvusiu klanu“, su kuriuo geriausia bendrauti pro šautuvo taikiklį.
Tiesa, jau netrukus savivaldos rinkimai.
Kokį „dialogą su rinkėjais“ šį kartą megs valdžios pasaulėlio gyventojai?