Prisipažinsiu, esu girdėjęs, kad privačiai kai kuriuos dabartinės Lietuvos užsienio politikos žingsnius kadenciją baigęs prezidentas vertina vertina daug griežčiau.
Tačiau, mano galva, V.Adamkus neatsitiktinai viešam pareiškimui pasirinko būtent tokią formą. Ir ne vien bandydamas laikytis politinio korektiškumo ir viešai nekritikuoti savo įpėdinės sprendimų.
Būtent teiginys, kad Lietuva paprasčiausiai nebeturi aiškios užsienio politikos, ko gero, tiksliausiai atspindi susidariusią padėtį.
D.Grybauskaitė užsienio politikos srityje jau žengė daugybę žingsnių. Nemažai jų susilaukė audringos visuomenės reakcijos. Aš pats esu kritikavęs ne vieną dabartinės Lietuvos prezidentės sprendimą.
Tačiau, jei reikėtų aiškiai pasakyti, kokia yra dabartinė Lietuvos užsienio politika, tikriausiai galėčiau tik pavartoti apibūdinimus „besiblaškanti, nenuosekli, be aiškios krypties“. Tačiau pačią politikos koncepciją arba viziją įvardyti būtų daug sunkiau. Net jei norėčiau ją kritikuoti.
Iš pradžių prezidentė savo veiksmais sukėlė nerimo, kad D.Grybauskaitės užsienio politika bus labiau „prorusiška“. Tačiau šias baimes lyg ir išsklaidė pati šalies vadovė susitikimo su V.Putinu metu. Be to, D.Grybauskaitė vienintelė iš Baltijos šalių vadovų gegužės 9-ąją nevyks į Maskvą.
Savo sprendimais D.Grybauskaitė sukėlė dar daugiau abejonių, ar tik ji nemėgins pasukti Lietuvos užsienio politikos „antiamerikietiška“ linkme. Tačiau ir vėl, išskyrus kai kuriuos labiau su vidaus politika susijusius (dėl CŽV kalėjimų ir atsisakymo priimti Gvantanamo kalinius) arba paprasčiausiai nepaaiškinamus sprendimus (kaip atsisakymas vykti į Prahą susitikti su B.Obama), ryškesnių esminių posūkių vis dar būtų sunku įžvelgti.
Seniai deklaruotas siekis „draugauti su sprendimų priėmėjais Europoje“ taip pat kol kas išreikštas nebent iš esmės beverte sutartimi su Prancūzija dėl strateginės partnerystės.
Kai kas nors bando teigti, jog susilpnėjo Lietuvos aktyvumas posovietinėje erdvėje, tai viešai neigiama.
Nė kiek ne aiškiau, ar Lietuva ir toliau orientuosis į Vidurio Europą (pirmiausia per Lenkiją), ar šią orientaciją pakeis D.Grybauskaitės lyg ir deklaruotas aktyvumas Šiaurės Europos kryptimi.
Vardyti galima būtų ir toliau. Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos užsienio politikos jau nebesupranta ne tik kritikai Lietuvoje, bet ir stebėtojai iš užsienio. Kol kas aiškiausiai viešai tai įvardijo „The Economist“ korespondentas E.Lucasas.
Manau, kad būtent tai norėjo pasakyti ir V.Adamkus. Ne kritikuoti vieną ar kitą sprendimą, tačiau atkreipti dėmesį, kad Lietuvos užsienio politika tampa tiesiog nebesuprantama, o gal net neprognozuojama.
Ir panašu, kad tokios pat nuomonės vis labiau linksta laikytis ne tik D.Grybauskaitės kritikai. Apie tai, kad dabartinei Lietuvos užsienio politikai labiausiai trūksta būtent aiškios valstybės vadovės vizijos ir konkrečios koncepcijos, senokai kalbama ir Užsienio reikalų ministerijoje.
Atrodo, kad tą patį jau mano ir premjeras A.Kubilius ar bent jau jo aplinka. Tik taip galėčiau įvertinti premjero aplinkoje pasigirdusios raginimus būtent su Prezidentūra aiškiai susitarti dėl Lietuvos užsienio politikos dokrinos. Apie tai per daug nesislėpdamas man kalbėjo net premjero patarėjas V.Valentinavičius.
Tačiau panašu, kad naujosios Lietuvos užsienio politikos doktrinos derinimas užstrigo. Juk V.Valentinavičius žadėjo, kad ši doktrina bus paskelbta ir į visus klausimus atsakyta netrukus po premjero vizito Maskvoje, nuo kurio praėjo jau mėnuo.
Tad kada Lietuva vėl turės aiškią užsienio politiką?
O gal prezidentė mano, kad ji ir dabar aiški?
Tuomet galbūt būtų jau metas ją paaiškinti ir visuomenei. Nes nebesusigaudančių Lietuvos užsienio politikos vingiuose vis daugėja.
***
Šis tekstas skelbiamas M.Laurinavičiaus tinklaraštyje.