Tačiau kai Lietuvos menininkai sulaukia tarptautinės sėkmės, politikai nepamiršta pasididžiuoti tuo ir paplekšnoti jiems per petį dėl šalies garsinimo.
Kaip malonu valdžiažmogiams nusifotografuoti, kai spaudi ranką Eimuntui Nekrošiui ar Oskarui Koršunovui, Arūnui Mateliui ar Deimantui Narkevičiui. Kaip glosto savimeilę pozavimas greta Gintaro Rinkevičiaus, Rolando Kazlo, Šarūno Saukos.
Bet sudaryti sąlygas jų kūrybai ir kūrinių sklaidai – ne taip malonu. Tegu jie lieka kampininkai, nuomininkai, amžini prašytojai! Kas geriau mokės, tas daugiau išsiprašys!
O ar jie pamiršo, kad Lietuvos menininkų kūryba iš tiesų pagarbiai ir solidžiai vertinama tik už Lietuvos sienų?
Ar jie nemato, kad pačioje Lietuvoje yra dvi kultūros – valstybinė ir nepriklausoma? Kitaip tariant, valstybės aprūpinta ir toji, į kurią valstybei nusispjauti?
Juk būtent atstumtoji kultūra sukuria didžiausias vertybes, o aprūpintoji pavirsta pramogų pramonės šaka.
Maža to, valstybinės kultūros stulpai posėdžiauja ministerijos komisijose ir sprendžia, ką iš nepriklausomųjų finansuoti, o kas apsieis. O dar žvėriškos rinkliavos mokesčių pavidalu!
Šalies kultūros valdymas kuo toliau, tuo labiau virsta siaubingu anekdotu.
Meno žmonėms kantrybė trūko – praėjusios savaitės pabaigoje jie paskelbė kreipimąsi į Lietuvos visuomenę, prezidentę, Seimą ir Vyriausybę.
Nors kreipimąsi pasirašė žymiausi Lietuvos kultūros vadybininkai ir talentingiausi menininkai, tarp kurių – net 15 Nacionalinės premijos laureatų, akivaizdu, kad jiems rūpi ne savų projektų finansavimas, o pavojinga situacija, kurioje atsidūrė mūsų šalies kultūra.
Menininkus jaudina, kad „ne tik kultūros žmonėms tampa nebeįmanoma kurti ir pragyventi iš kūrybos, bet sudėtinga reikštis ir kūrybinėms visos šalies piliečių galioms. Gąsdinamai išaugusi žmonių emigracija, ypač jaunosios kartos, – taip pat požiūrio į kultūrą ir žmogų pasekmė“.
Ir toliau: „Kultūra – tai ne vien mūsų visų laisvalaikis ar pramoga ir jokiu būdu ne prabanga, bet ir mūsų mąstymo, bendravimo, darbo, tarpusavio santykių būtinybė, pagaliau – visos visuomenės kūrybinių galių paspirtis ir garantas, ji skatina pilietiškumą, mažina socialinę ir regioninę atskirtį“.
Pareiškimo autoriai priminė, kad „Lietuvos Respublikos prezidentė bei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas įvardijo kultūrą ir kūrybingumą kaip svarbiausius Lietuvos išteklius“.
Tad ar nevertėtų, klausia žymiausi šalies menininkai, imtis konkrečių darbų?
Kreipimąsi paskatino ir konkrečios aplinkybės, susijusios su kultūros ministro postu ir veikla. Ar ir toliau bus įstatymais žlugdoma kūrybinė veikla, o ministrų pareiškimais juokinami ir piktinami žmonės, ar pagaliau bus pradėta kurti kultūros politika?
Ar kultūros ministrui būtinas dalyko išmanymas ir autoritetas, ar jo kėdė – tik šilta vieta ir kambario, kuriame sudėti pinigai, raktas?
„Kultūros gyvasties nebeturi lemti dažnas vietos ar šalies valdžios keitimasis, tarppartinės kovos – susitarimai dėl šalies kultūros, kaip ir dėl politinės krypties bei užsienio politikos, turi atitikti ne vienos partijos ar valdančiosios koalicijos interesus, bet visos visuomenės lūkesčius“, – rašoma kreipimesi.
Tarp pasirašiusiųjų – Šarūnas Bartas, Petras Geniušas, Aidas Giniotis, Asmik Grigorian, Almantas Grikevičius, Dalia Ibelhauptaitė, Rolandas Kazlas, Oskaras Koršunovas, Arūnas Matelis, Edgaras Montvidas, Kęstutis Navakas, Eimuntas Nekrošius, Sigitas Parulskis, Jūratė Paulėkaitė, Algimantas Puipa, Gintaras Rinkevičius, Audrius Stonys, Sigutė Stonytė, Robertas Šervenikas, Jonas Vaitkus, Kristijonas Vildžiūnas.
Ar įsivaizduotume Lietuvos meno peizažą be jų kūrybos?