lrytas.lt pokalbis su dzeno mokytoja, kurią kartais vadina Hario Potterio močiute – apie tai, kaip įmanoma padėti kitiems ir sau.
– Dzenbudistai siekia nušvitimo. Kas yra nušvitimas?
– Tik idėja.
Jei aš pasakysiu, kad šioje stiklinėje yra pienas, ar patikėsi? Ne? Čia vanduo? O gal – labai skaidrus pienas? Nežinai, kas tai. Galiu pasakyti, kad tai yra gyvenimo eliksyras, kad kažkas ypatingo atsitiks, jei šitą išgersi.
Bet jeigu negurkštelėsi pati, niekada nesužinosi. Todėl būk atsargi, jei kas nors pradės aiškinti, kas yra nušvitimas. Bėk kuo toliau.
To nesužinosi ir iš knygų. Jei prisiskaitysi knygų apie dzeną, gali kilti tam tikrų minčių. Bet labai svarbu yra sėdėti ir medituoti. Iš tiesų žiūrėti į savo protą. O kitu metu tiesiog budriai stebėti, kas vyksta.
– Budizmo šalyse Azijoje nuo senų laikų žmonės medituoja, o Vakarų tradicija – krikščioniška malda. Koks ryšys tarp krikščionybės ir budizmo mokymo?
– Koks yra dviejų upių ryšys? Abiejose upėse – vanduo, abi jos teka į vandenyną. Toks pat ryšys yra tarp budizmo ir krikščionybės. Visos upės teka į vandenyną.
– Kai kurie vakariečiai mėgina suderinti šiuos du mokymus. Bet ar įmanoma sumaišyti dvi upes?
– Aš taip pat augau katalikiškoje aplinkoje. Jaučiu didžiulę pagarbą krikščioniškam mokymui.
Kas tu esi? Tą akimirką, kai padedi tam, kas pargriuvo gatvėje, juk nesustoji savęs klausti – pala, aš čia krikščionis ar budistas? Tiesiog imi ir padedi. Tai yra tikrasis žmogaus darbas. To mokė Jėzus Kristus. Toks ir dzeno mokymas.
Kai pradedi lyginti, pradedi vertinti – tai geriau ar blogiau. Nekurk tapatumo ar skirtingumo. Tai yra laisvė. Tu neprivalai mąstyti, ar esi budistas, ar krikščionis. Tiesiog padėk kitiems.
Kartais, kai nueisi į krikščionių bažnyčią, tau sakys – a, budizmas, tai yra negerai. Kartais budistai tvirtins – a, krikščionybė, tai negerai. Tačiau dzeno mokinys galvoja savo galva, jaučia nuosava širdimi ir turi energijos, kad veiktų iš savo stipraus centro.
– Bet kaip yra su doktrinų skirtumais? Budizme sakoma, jog nė vienas dalykas neegzistuoja pats savaime. Krikščionybėje Dievas yra visų dalykų kūrėjas ir nepriklauso nuo kitų. Tai – didžiulis skirtumas.
– O ką tu manai? Ar Dievas egzistuoja savaime? Nežinai? Tai ir yra geriausia. Dzeno mokymas grįstas tuo „nežinau“.
Visi mus moko, kaip žinoti. O jei atvyksite į dzeno centrą, bus palengvėjimas – nieko nereikia žinoti! Dzeno meistras klaus, kas yra Dievas, atsakysi – nežinau. Teisingai! Paklaus, kas yra meilė. Vėl „nežinau“. Teisingai!
Tu užduodi man puikių klausimų Ir tau turiu puikų klausimą. Prieš tai, kai gimei, iš kur atėjai?
– Bet jei aš žinau, kad teisingas atsakymas – „nežinau“ ar suplojimas rankomis, kas iš to? Juk tai irgi koncepcija.
– Tai yra koncepcija. Tai yra piršas, kuris rodo į kažką, ko mes negalime apibrėžti. Mūsų tradicijoje tai vadinama pradiniu tašku. Kai medituoji, pastebi, jog mintys ateina ir išeina. Būna mirksnių, kai nėra jokių minčių. Tai vadinama pradiniu tašku.
Jei dzeno meistro Dong Sahno paklausdavo, kokia gyvenimo prasmė, jis griebdavo lazdą ir tau trenkdavo. Jei jo paklausdavo, ką padovanoti merginai per gimtadienį, vėl trenkdavo. Kitas dzeno meistras į klausimus atsakydavo, rodydamas vieną pirštą. Trečias meistas rėkdavo „kac“.
Ir piršto rodymas, ir šaukimas „kac“, ir sudavimas lazda – tai tėra įrankiai. Visa tai rodo į tą akimirką, kai galvoje dar nėra minčių. Nes prieš bet kokioms mintims atsirandant mūsų galvose, mes esame viena.
Dzenas reiškia tapimą vienu. Kai tampi vienu, negali užminti ant mažo žolės kuokštelio, nes tu ir tas kuokštelis yra viena.
Šiais laikais sunku tapti viena. Visuomet yra kova tarp savęs ir kažko kito: aš teisus – ne, aš teisus. Žmonės vis kartoja: „aš“, „mano“, „man“, o apie kitus užmiršta.
– Kiekvienas žmogus pasirenka savo gyvenimo kryptį. Iš kur žinoti, ar ta kryptis teisinga?
– Tai ir yra klausimas, kurį visąlaik turi klausti savęs: kokia mano kryptis, ką aš turėčiau daryti?
Dzenbudizmo tradicijoje mūsų kryptis yra padėti kitiems. Mes kasdien kartojame, kad prisiekiame išgelbėti nuo kentėjimo visas gyvas būtybes. Nekalbu apie tai, kad reikia pulti visiems padėti. Aš raginu – prabuskite, leiskite savyje kilti atjautai, kad tada tikrai galėtumėte pakeisti pasaulį.
Kiek senų žmonių yra apleisti? Kiek miršta, kai niekas nelaiko jų rankos? Kiek vaikų yra palikti vieni? Kiek gyvūnų užauginama tam, kad mes juos suvalgytume? Kieno darbas yra tuo pasirūpinti?
Iš pradžių aš galvojau, kad net savęs neįmanoma išgelbėti. Pradedi intensyviai žiūrėti į savo vidų, klausi ir neatsiranda jokių aiškių atsakymų. Tačiau jei tikrai nuoširdžiai klausi, kas tai yra, vien tai jau keičia tavo gyvenimą. Ir durys atsiveria.
Jei nori žinių apie gyvenimą prisirinkti iš knygų, greitai pamatysi – tas supratimas tau nelabai padeda. Štai gyveno vienas geras profesorius. Jis įkvėpdavo savo studentus padaryti nuostabių dalykų, tačiau namuose gerdavo ir mušdavo žmoną.
Jei tavo kryptis – padėti kitiems, tada darai klaidas, tačiau tai nėra didelė bėda. Žinai, kad tu ir kiti – tai viena. Jei padėsi kitiems, padėsi ir sau.
Ar esi pasiruošusi tai daryti? Koncepcijas ir idėjas padėk į šalį. Būk ta, kuri vairuoja savo automobilį. Nebūk ta, kuri sėdi ant užpakalinės sėdynės, o vairuotojo išvis nėra.
– Žmonės įvairiausiais būdais kenkia vienas kitam. Kai kurie atrodo tokie blogi, kad visiškai neaišku, kaip jiems padėti. Ką tuomet galima padaryti?
– Svarbiausia, koks yra tavo protas, kai žiūri į tokį žmogų. Jei tavo protas skaidrus, tu nežiūrėsi į jį, vertindama, koks jis baisus. Tada ir rasi kelią, kaip į kiekvieną žmogų nukreipti atjaučiančią energiją.
Žmonės, kurie daro klaidas ir kenkia kitiems, patys neįtikėtinai kenčia. Vieną gražiausių istorijų man papasakojo viena moteris dzeno centre. Kai ji buvo jauna, turėjo arklį ir tas arklys jai buvo viskas. Tačiau vieną naktį kažkas atėjo ir nužudė tą arklį. Aš paklausiau tos moters: „Ką dabar manai apie tą žmogų, kuris nužudė arklį?“ Ji atsakė: „Turbūt jis kentėjo labiau negu mano arklys“.
Ką galime padaryti? Akimirką po akimirkos skirk tam, kad akys būtų skaidrios ir matytum, ką daryti.
Galbūt negalėsi išgelbėti daug žmonių. Bet galbūt padėsi vienam, o tas išgelbės šimtą. Tai svarbu, nes visi mes esame sujungti į vieną tinklą.
– Budizme sakoma – neprisirišk. Daugeliui prisirišimas prie mylimų žmonių atrodo neatsiejamas nuo meilės. Kaip įmanoma mylėti kitą neprisirišant?
– Paleisk tas mintis. Akimirką po akimirkos mylėk savo draugą, šeimą, pasaulį. Negalvok, jog blogai yra prisirišti, nes taip sakoma budizme. Tiesiog mylėk. Neįmanoma iškart nustoti būti prisirišus. Ypač tada, kai prisiriši prie vaiko, žmonos, vyro, mamos, tėvo. Tu iš tikrųjų juos myli. Tu nori, kad jiems nieko blogo nenutiktų.
Bet jei juos iš tikrųjų myli, tapk skaidraus proto. Žinok, kokia tavo gyvenimo kryptis. Tada nereikės rūpintis prisirišimais. Gyvenk taip, kaip kalbi. Jei sakai, kad myli, tai mylėk. Bet ar tikrai myli, ar nori tik sau pasilaikyti?
– Vis raginate medituoti. Kodėl manote, kad būtent medituojant įmanoma rasti atsakymus į kebliausius gyvenimo klausimus?
– Per meditaciją pradedi matyti, kiek daug sunkumo nešiojiesi savo galvoje. Suvoki, kas tau pasakė, kad turi būti toks ar anoks, kada pradėjai mąstyti, kaip save apsaugoti, kada pradėjai dengti savo širdį, kada pradėjai mąstyti, kad nesi pakankamai geras, kada supratai, kad tai yra beviltiška ir negali padėti. Visa tai vyksta kaip filmai tavo galvoje.
Dzene mes sakome – nesitikėk atsakymo. Tiesiog žiūrėk. Nes tada gali pamatyti, kur tas filmas prasideda. Ir kažkodėl visa tai pradeda ne taip slėgti ir pasirodo galingas žmogus, kuris tu iš tikrųjų esi.
– Skatinate susimąstyti, kad gyvuliai žudomi tam, kad juos valgytume. Daugelis jūsų nesupras – kokia problema valgyti mėsą, juk patys tuos gyvulius užauginame. Juos tik suerzins jūsų žodžiai.
– Mano mokytojas sakydavo, jog valgyti mėsą nėra nei gerai, nei blogai. Klausimas yra, kodėl valgai mėsą ar bet ką kitą? Tai yra dzeno klausimas.
Bet aš žengiu toliau ir prašau – valgydami mėsą, įvertinkite, kad tai kažkada buvo gyva būtybė, kuri jautė tą patį, ką jaučia žmogus. Jam reikėjo maisto, saugumo, rūpesčio. Mes, žmonės, tai galime suteikti.
Dažnai sakoma – tai yra tik gyvulys. Bet ar iš tikrųjų taip yra? Ar įdėmiai įsižiūrite? Kai matote kepsnį, paklauskite savęs – kas tai yra?
Nueikite į skerdyklą ir pasižiūrėkite į gyvūnus. Pernai JAV skerdykloje mačiau šimtus kiaulių, karvių, avių, ožkų, arklių. Su jais buvo elgiamasi taip, kad nė vienas žmogus nenorėtų taip elgtis su gyvuliu. Visi tie gyvuliai jaučia baimę. Mūsų atjaučianti širdis turi atsakyti, ar mes norime prisidėti prie kentėjimo, ar norime skatinti meilę, švelnumą ir pagarbą kiekvienai gyvai būtybei.
Svarbiausia kažkur pradėti. Jei valgysite mėsą ne kasdien, o dukart per savaitę, tai jau bus didžiulė pagalba. Kiekvienas gali tai padaryti.
– Yra vegetarų, kurie taip įsitikinę savo teisumu ir nori padėti kitiems, jog kiti ima jaustis spaudžiami.
– Tiesa. Turi atsakyti sau, ar kalbi todėl, kad jautiesi geresnis, ar tu tikrai ieškai tiesos.
Jei nori ką nors kuo nors įtikinti, pats geriausias būdas yra daryti taip, kaip kalbi. Jei tikrai nuoširdžiai kuo nors tikėsi, nes tai jau ištyrinėjai ir žinai, kad tai tiesa, bus žmonių, kurie patikės. Bet bus ir tokių, kurie nusisisuks. Jiems per skaudu ir sunku žiūrėti.
Ir aš čia nekalbu apie vegetarizmą. Aš kalbu apie karą, apie badą, apie smurtą namuose. Mes dažnai pasirenkame į tai nežiūrėti. Ir taip yra būtent dėl „aš“, „mano“, „man“.
– Kodėl taip yra?
– Aš nežinau. Tikrai nežinau. Norėčiau tau duoti tobulą atsakymą. Galiu duoti psichologinį atsakymą, bet giliai giliai, po daugybės ieškojimo metų aš nežinau.
Ar mes galime tai pakeisti? Tikiuosi. Atiduočiau gyvenimą, kad žemėje atsirastų daugiau gerumo.