Mane traukė klasikos gylis ir plotis! „Į ateitį šviesią Kubilius jau tiesia…“ – pradėjau rimuoti ataskaitos paragrafus, kad pateikčiau ją iškilminga eiliuota forma. Bet tokiam turiniui odė atrodė nepakankamai monumentali.
Čia geriau tiktų liaudies epas „Kubiliaus pasakėčios“, su šiam žanrui būdingu politiniu emocingumu, ilgais, bet nenuobodžiais moralais… Arba graikų ir romėnų antikinio formato tragikomedija „Mikaldos pranašystės“ su pirmaeiliais (pozicija) ir antraeiliais (opozicija) veikėjais, su masiniais (pensininkų, pedagogų ir kt.) chorais… Arba roko opera „Andrius Kubilius – superžvaigždė“ su svajonių gyvanašliu Marijonu pagrindiniame vaidmenyje ir su svajonių sukirpėjo pasiūtais kostiumais… Jau mačiau, kaip pakyla uždanga ir vaidinimas prasideda: įvedamas PSD, padidinamas PVM, susitraukia Krizė, stabilizuojasi Viešieji Finansai… Mokesčių mokėtojų choras, diriguojamas Premjero, užtraukia: „Ką gali atlikti tuoj, niekad nedaryk rytoj…“
Finansų ministrė, užkulisiuose išklausiusi nedarniai traukiamą priedainį ir įžvelgusi galimą klastą, iškart užsakė pašaliniams, t. y. visiškai niekuo nesuinteresuotiems, asmenims tyrimus ir konsultacijas už vieną kitą milijoną litų, kad išsiaiškintų, kuris iš mokesčių mokėtojų ima ne tą natą ir iškraipo choro melodiją.
Svarbus čia ne tik vietinis, bet ir tarptautinis aspektas. Premjeras avanscenoje pasidžiaugė, kad visas pasaulis stebisi vis dar krizenančios Lietuvos pasiekimais, net Izraelio premjeras didžiuojasi esąs litvakas. Aktorius, vaidinantis Netanyahu, scenos gilumoje pradeda kūnu ir siela reikšti visapusišką didžiavimąsi.
Į sceną įsiveržia tūkstantis grybauskaičių ir Prezidentės vardu ima drumsti politinį vandenį – priekaištauja partijai, koalicijai ir Vyriausybei, choru dainuodamos: „Pabundi kiekvieną rytą, kas gi gero padaryta? Nieko gero, ir gerai, ir vėl nieko nedarai…“ Vienas įskaudintas narsuolis iš Neries pakrantės netrukus tai pavadins „bobiškais paistalais“.
Premjeras (vis dar sėdėdamas avanscenoje) ima nervingai kaitalioti kavos puodelius, sakydamas, kad jie juk nėra ministrai… Valinskas, gudriai prisėlinęs iš už nugaros, nugvelbia vieną puodelį su Vilkaičio atvaizdu.
Tada įvyksta staigus, nemotyvuotas, lemtingas veiksmo posūkis – iš viršaus nusileidža deus ex machina. Paprasčiau tariant, scenoje pasirodo tikroji Lietuvos Dalia su savo aukštu reitingu, bylodama tokiais išmintingais žodžiais: „Ši Vyriausybė kartais pati šaudo sau į kojas – nereikia nė priešų.“
Vyriausybė, kad patvirtintų Prezidentės žodžius, iškart ima padrikai šaudyti iš politinio lojalumo. Su tanku į mūšio lauką įvažiuoja krašto apsaugos ministrė. Kautynių vaizdai primena monumentalią drobę „Žalgirio mūšis“ arba generalinę to mūšio repeticiją. Batalines scenas apgaubia tiršti politiniai dūmai iš Kirkilo pypkės, kurią traukdamas šis konstatuoja savaime aiškų dalyką: „Jeigu taip būtų visose šalyse, vyriausybės nieko neveiktų, tik aiškintųsi, kaip ir dėl ko kas nors atsitiko.“
Mūšiui nurimus, skubiai keičiamos dekoracijos, iš užkulisių ima kaišioti galvas suįžūlėję opozicijos mazuroniai ir kiti politiniai gaivalai. Scenos gilumoje pensininkų choras traukia su veiksmu visiškai nesusijusią ariją „Skrisk, dejone sparnuotoji mano…“
Sceną užplūsta pakilūs kasdienybės vaizdai, vyksta akcijos ir atrakcijos, siaučia mados infekcijos, vietoj merų vyksta mis ir misis rinkimai… Sprendžiami fundamentalūs klausimai, kas šiemet madinga, o kas jau ne. Gėlėti marškiniai? „Vyrams – ne. Pramogų atstovams galima“, – atsako visų galų konsultantai.
Pramogų atstovai su gėlėtais marškiniais išsirikiuoja skersai išilgai ir žygiuoja tik jiems žinoma kryptimi. „Užsiknisęs ir pavargęs“, kaip pats sako, svajonių gyvanašlis avanscenoje uždainuoja: „Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?“
Šis ne laiku ir ne vietoje užduotas klausimas pakimba ore kaip balionas.
Uždanga.
Viena samdytų žiūrovų (klakerių) grupė triukšmingai giria, o kita dar triukšmingiau peikia ataskaitinį politinį spektaklį. Choristai vienomis tunikomis (paprastai taip rengiasi neturtingieji, kurių togas atėmė bankai ir Sodra) kantriai laukia antros vaidinimo „Komedija tunikata“ dalies kodiniu pavadinimu „Nauji karalienės drabužiai“.
Tiesiai iš politinių užkulisių
Krescencija ŠURKUTĖ