Dažnas dėl to krimstųsi, skubėtų pas medikus arba bandytų tai slėpti nuo aplinkinių.
O R.Petrauskas, atrodo, šią savo savybę laiko privalumu, galinčiu laikiną postą paversti nuolatiniu.
Antai užteko premjerui A.Kubiliui tik pašnabždėti, kad reikia iškelti bylą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovui R.Boreikai, ir laikinasis iškart tai išgirdo.
Ir visai nesvarbu, kad nėra dėl ko tos bylos kelti, o premjero patarėjų sukurptas pareiškimas ne tik juokingas, bet ir surašytas su klaidomis.
Tad laikinasis prokuratūros vadovas ir sukūrė dar negirdėtą formuluotę – pripažino, kad nepakanka duomenų, įrodančių, kad R.Boreika piktnaudžiavo tarnyba, tačiau vis dėlto dėl šventos ramybės nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Išgirdo R.Petrauskas ir pas jį atvykusius asmenis, pasivadinusius ekspertais bei pareikalavusius Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo G.Kėvišo galvos.
Tačiau nepavyko nieko įrodyti. Tuomet ekspertai prisiminė, o laikinasis jiems pritarė, kad reikėtų pasidomėti, kaip G.Kėvišui sekėsi iki 2000-ųjų vadovauti Nacionalinei filharmonijai. Gal bent ten liko kokių nors uodegų?
Todėl laikinasis nurodė Vilniaus apygardos prokuratūrai ieškoti G.Kėvišo kaltės praėjusiame amžiuje.
Prokurorai atsakė, kad jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nėra.
Bet laikinasis nenurimo. Jis pareikalavo, kad Vilniaus apygardos prokurorai iš naujo pradėtų tyrimą. Tikrai kažkam kelią perbėgo G.Kėvišas, jei laikinasis taip stengiasi. Nesvarbu, kad prokurorai užversti sudėtingomis bylomis. Daug svarbiau parodyti, kad girdi, ką tau kužda į ausį.