Saugumo vadas: slaptasis patarėjas, dvariškis ar valstybės pareigūnas?

Edvardas Čiuldė
Kaip atrodo bent man, viską stebinčiam iš labai toli (jaučiuosi taip - tarsi žiūrėčiau pro periskopą), naujai rengiamoje žvalgybos ir kontržvalgybos arba kažkaip labai panašiai pavadintoje koncepcijoje turėtų būti aiškiau apibrėžti slaptos informacijos panaudojimo aukščiausiuose valdžios ešelonuose principai.
Daugiau nuotraukų (1)
Tačiau galbūt, tarkim, kažkas mano visiškai priešingai, jog aukščiausiesiems valstybės tarnybos asmenims jokia išankstinė reglamentacija šioje sferoje jau negalioja, čia neva viską lemia kaprizai, subjektyvūs polinkiai, vien tik asmeniniai valdžios įgijimo, savęs iškėlimo ir posto išsaugojimo interesai? Pasiginčykime dėl to, nes, regis, pastaruoju metu šis klausimas iš tiesų tampa vis aktualesnis.
Skiriant naują VSD direktorių paūmėjusiose diskusijose dėl šios institucijos vaidmens visuomenės gyvenime, kandidatas į šį postą demonstravo pavydėtiną asketinio apsiribojimo patosą, pasižadėjęs tarnybą nukreipti į išimtinai technines informacijos kaupimo, sandėliavimo ir perskirstymo užduotis, vengiant šios tarnybos veikloje savosios nuomonės kultivavimo, o ypač visus erzinančių pretenzijų savarankiškai priimti sprendimus (bent taip pasisakymų esmę supratau aš).
Skamba visiškai neblogai, tačiau susidaro įspūdis, kad tokiu atveju VSD yra orientuojama tapti kelis aukščiausiuosius asmenys, o, dar tiksliau tariant, tik vieną iš jų – prezidentę – aptarnaujančia sistema, parūpinančia reikalingą sprendimams priimti informaciją, bet pati vengianti analitinių iššūkių, atsisakanti noro taip ar kitaip daryti įtaką procesams. Kalbama čia, žinoma, visų pirma apie diskretišką informaciją.
Be abejo, kandidatas į šį postą kalbėjo tai, ką norėjo išgirsti prezidentė, priešingu atveju, kaip sako rusai, žaidimas nebūtų vertas sudegintų žvakių.
Galimas daiktas, kad vadovavimą šiai tarnybai jau perėmęs pareigūnas iš tiesų yra labiau daugiaplanė būtybė nei tąkart norėjo pasirodyti taktiniais sumetimais. Labai panašu, kad naujasis vadovas nesiruošia naikinti nuomonių įvairovės, drausti iniciatyvą, vizionierškumą apskritai. Bet tiesa yra ir tai, kad gražiausios yra liokajaus akys. Nėra nieko blogiau psichologinės savijautos prasme nei situacija, kurioje visavertiškai legalia yra laikoma tik vieno žmogaus nuomonė, o su kitomis taikstomasi tik kaip su neišvengiama blogybe. Kita vertus, labai pavojinga, kai visa valdžios vertikalė yra palaikoma tokios vienasmenės valios, kai visi valdžios mechanizmai darniai sukasi, tarnautojai pluša įgyvendindami vieno žmogaus savavališkus sprendimus. Net iškiliausio žmogaus nuomonė gali būti klaidinga lemiamu pavidalu, taigi lengvai galime įsivaizduoti reikalų padėtį, kai, neigiant nuomonių įvairovę, sukuriama kietai sustyguota sistema, vedanti į tobulą savęs sunaikinimą. Kaip atrodo žiūrint pro tą patį periskopą, demokratinės sistemos gyvybingumą vis dėlto užtikrina ne tiek dresūros laimėjimai ir valdingumo įsigalėjimas, kiek savarankiškumo, pamatuotos institucinės autonomijos, taip pat savivaldos ir pasitikėjimo principų plėtotė.
Iš kitos pusės žiūrint, nesunku pastebėti, kad neturint užtikrintos, garantuotai ilgalaikės partinės paramos, disponavimas slapta informacija gali tapti pačiu svarbiausiu valdžios išlaikymo svertu. Šiaip ar taip, reitingai, net ir tokie aukšti, kaip mūsų prezidentės, yra toks pat apgaulingas dalykas, kaip upės ledas pavasarį – neatmestina galimybė, jog, žengus dar vieną žingsnį, atsivers neišmatuojama bedugnė.
Iš tiesų, regis, Lietuvos politinė sistema suteikia galimybę politiniais tikslais manipuliuoti slapta informacija, kai aukščiausieji valstybės pareigūnai yra ne tiek tokios informacijos apibrėžtomis sąlygomis vartotojai, kiek neriboti valdytojai. Tačiau leiskite suabejoti, ar toks privilegijuotas asmuo supranta iki galo aiškiai, kokią atsakomybę užsikrauna.
Štai mes, apie vadinamąją „mailiaus“ istoriją žinantys tik iš nuogirdų, galime imti ir pradėti manyti, kad vieno iš pagrindinių šios istorijos personažų elgesys vienu metu ryškiai pakito dėl to, jog anas, siekiant išsaugoti susiklosčiusios politinės situacijos status quo, aukščiausiųjų šalies pareigūnų buvo perspėtas apie pradėtą tyrimą. Neatmestina iš principo prielaida.
Jeigu tokia prielaida – neduok Dieve – būtų teisinga, tai reikštų, kad mūsų valstybės laivas nuskendo į patį dugną, nugrimzdo ir liko užrakintas dumble.
Be to, jeigu tai būtų tiesa, dėl to vienokią ar kitokią atsakomybę privalėtų prisiimti kiekvienas iš mūsų. Kaip jau turėjau progą kartą pastebėti, visi dugne gyvenantys yra vadintini padugnėmis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.