Tarptautiniuose subuvimuose prieš metus kitus susitikdavau tokią graikę. Diplomatinis etiketas nevaržydavo šios ponios temperamento. Jai išgirdus kokiame nors tarptautiniame subuvime žodį “Makedonija”, juolab pamačius lentelę su jaunos valstybės pavadinimu ant posėdžių stalo, akys laidydavo žaibus kaip Olimpo deivės, užtikusios savąjį sutuoktinį nusidedant su kaimiete šieno kaugėje.
Vargšas profesorius iš Skopjės, gynęs nuo graikės savo šalies pavadinimą! Jam, rodės, net antakiai apsvilo nuo jos žaibų. Išgirdęs jos priekaištą tam akademikui: “Kaip jūs drįstate pasisavinti mūsų Aleksandrą Makedonietį?”, atpažinau situaciją.
Ausyse nuskambėjo vienas iš senovinių lietuvių-lenkų santykių leitmotyvų: Adamas Mickiewiczius, ponai, ar Adomas Mickevičius?
Šių dienų britų apžalgininko iš “The Economist” akimis tokie mizeriški raidžių bei žodžių karai užverda nuolat ir visur kur pokomunistinėse šalyse ir yra “quite mad” – groteskas. Čia, žinoma, ir “w” karas tarp Lietuvos ir Lenkijos.
“The Economist” pokomunistinės Europos pakraščių politiką parodijuoja ir toliau: kas per absurdas, kiekvienas, ištaręs Galicijos sostinės pavadinimą kaip Lvovą ten yra laikomas lenkų nacionalistu, kadaise neva pasmeigdavusiu durtuvu ukrainiečių kūdikius pasismaginimui, o kiekvienas, kuris sako, kad miesto vardas tariamas Lviv, tam tikrai tenykščių daliai yra ukrainiečių fašistas, kažkada pasmeigdavęs durtuvu lenkų kūdkius.
Kiekvienas, kas ištaria dar kitaip “Lvovas”- yra sovietų organizuotų masinių žudynių vykdytojas, ir kiekvienas, kuris ištaria miesto vardą kaip kad Habsburgų ir III Reicho laikais – Lembergas - yra tikras nacis.
Ar tai ne tema Juozo Erlicko šaržams?
Tuose kraštuose yra taip: lyg nepakaktų vien tiktai kainų infliacijos, ją turi lydėti ir devalvuota retorika. Taigi, dėl mūsų tautininkų pozicijos filologiniuose lenkų-lietuvių vaiduose, ir Lietuva turėjo abejotinos garbės patekti į balandžio mėnesio “The Economist” vardijamą “nuprotėjusiųjų” sąrašą.
Britų akimis, visa tai primena J.Swifto pavaizduotą Guliverio kelionėse karą Liliputijoje: vieni liliputai kovoja dėl didžio protėvių atstovėto principo, kad kiaušinį privalu mušti iš viršūnėlės, kiti - iš drūtgalio.
Bet jūs pasprinkit tais savo kiaušiniais, ponai, protauju, jeigu dėl jų ir vėl izoliuojama Lietuva! Juolab, politiniam lenkų elitui žuvus Rusijoje, pakilo nenuspėjama Lenkijos ir Rusijos emocinio suartėjimo banga, kurią emocingai aprašė buvęs disidentas ir “Gazeta Wyborcza” vyr. redaktorius Adamas Michnikas savo jausmingame esė, ką tik atspausdintame “The New York Review of Books”.
Argi Lietuvai nederėtų tuo pasinaudoti, sutvirtinant savo ryšius ir siekiant savo tikslų ir su Rusija ir su Lenkija? Tarkim, nuvykstant gegužės mėnesį prezidentei į Maskvą. Bet šaukštai po pietų. Šitas vingis leistų vienu ėjimu vėliau pareikalauti Lietuvai reikalingo istorijos faktų pripažinimo, kaip kad yra padaryta dabar dėl Katynės.
Bet mūsų kietuoliai tautininkai atkakliai norėtų mušti kiaušinį iš jiems tinkamo galo ir tai buvo didžiausias tautinis ir tarptautinis jų interesas.
Juos, argi sunku nuspėti, gynė, kylant politinei temperatūrai, toks Ferdinandas Kauzonas. Minėjo knygnešės atvejį, kai ši, pasiaukodama ir tepasirašinėdama kryžiukais, neva gabeno knygas su vienguba “v” per caro imperijos sienas prieš 140 metų. Lažinčiausi su gerbiamu Ferdinandu: aš suvalgysiu dėžę macų, o jis tesušveičia savo savaitgalinį laikraščio numerį, jei ši kankinė knygnešė nepergabeno daugiau drūtų vakarietiškų “w” negu viengubų lietuviškųjų (nors jos abi yra lotyniškos), daugiau lenkiškų “cz”, negu “č” ir daugiau “scz”, negu “š”.
Tiek jau to, aš su musgaudžiais nekariauju.
Bet pasiremiant viengubos “v” šalininkų logika, raidę ir netgi naują garsą “f” kažkada mūsų kalbon įvedęs žmogus - būtų kaime šaknis suleidusios kalbos griovėjas, vakarietis ir eretikas.
Kadaise, kaimo mergiščios, anuomet socialistiniu slengu vadinamos namų darbininkėmis, plaudavo pavasariais mūsų bute langus ir tai, ką prisimenu, be jų vylingų bažnytkaimio dainuškų, buvo tai, kad neidavo joms ištart žodis portfelis. Portpelis, ir baigta. Taip pat ir pabrikas, ir, kas be ko, vardas Pelicija.
Žmonos vaistinėje fasuotoja pasivadino pasuotoja, tik nebuvo aišku, ką ji kam papasuoja. Čia tai buvo juokinga man, paaugliui, kai žodis Felicija kilęs iš žodžio Felicita, kas itališkai reikškia laimę, Lietuvoje virsta Pelicija.
Gerbiamas Ferdinandas, parašęs aistringą straipsnį su tokiais patriotiniais spygtelėjimais kaip “žydiškas barteris”, kaimo mergaičių lūpose būtų tiktai Perdinandas. Išpašalvonykime ir šitą fė iš liežuvio lietuviško, gerbiamieji. Atsilietuvinkim.
Tuomet lietuviškiems viengubos “v” šalininkams derėtų vadintis pilozopais ir pilologais,
Bet grįžtant prie literatūros anglų kalbomis. Štai, “The Paris Review” pakartotinai iškėlė į dienos šviesą vieną šaltojo karo laikų interviu. Prieš keliasdešimt metų, žinomas amerikiečių rašytojas Philipas Rothas, kelis kartus lankėsi komunistinėje Čekijoje, kur jau mezgėsi Prahos pavasario pumpurai.
Štai kaip jis apibūdino režimo pasekmes plunksnos broliams soclageryje:
“Kuomet tokia sistema vyrauja dvi tris kartas, nenumaldomai traiškydama rašytojų bendruomenę dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų, jų obsesijos tampa manijomis, kalba sukalkėja, skaitytojų sluoksniai išmiršta be dvasinio peno, ir originalios, įvairialypės, gyvybingumu pulsuojančios literatūros egzistavimas (o tai kitkas, negu pavienio galingo, brutalaus balso išsilaikymas) yra beveik neįmanomas. Literatūra, kuriai teko nelemtis pernelyg ilgai išbūti pogrindžio uždarume, neišvengiamai taps provinciali, retrogradiška, netgi vaikiškai naivi, nepriklausomai nuo ją galinčių įkvėpti tamsios patirties šaltinių”. Po kuom ir pasirašau.
Bet čia apie rašytojus, intelektualus. O kitas mūsų mąstančiųjų luomas, tie rykščių vaikams, viengubos “v” ir draudimų gėjams vėliavnešiai?
Sovietų okupacijos metais, kai šie retrogradai trynė kelnes mokyklose, Lietuva prasnaudė visas vakarietiškas “revoliucijas”, (kultūrinius ir socialinius sąjūdžius bei perversmus - feminizmą, studentų maištus, Vakarų Vokietijos akistatą su praeitimi, seksualinę revoliuciją), išskyrus kadaise vykusią socialistinę revoliuciją, o ir toji buvo ne revoliucija, imant etalonu Prancūzijos istoriją, o bolševikų sankcionuotas blūdas.
Po to mes turėjome porą riaušių Kaune šeštąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais, ir dainuojančią revoliuciją. Tačiau nei tie įvykiai, nei antisovietinis pogrindis, gūdžiai izoliuotas, nepakeitė ir negalėjo pakeisti masių.
Todėl, mano galva, šiais laikais toks archajiškas mūsų rinkėjas ir jam atstovaujantis Serimo narys, kuris yra tipingas minios atstovas, tik žodingesnis už eilinį žmogų.
Kai žodžių daug, o intelektualinėm galiom ar Apšvietos išugdytomis emocijomis nepasižymima, gauname ne kalbas, ne mintis, ne straipsnius, ne literatūrą, o trečią vandenį nuo kisieliaus. Arba masines Drąsiaus Kedžio — šio antrojo Tado Blindos – laidotuves.