Toje pačioje gatvėje, merdinčio „Anapilio“ kaimynystėje, baltame sniege pamatėme du baltus pastatus. Vienas jų – išdegintais viduriais. Kito laiptai vedė į juoduojantį plyšį – buvusias duris. Viduje išvystame Kolonų salę, gipso lipdiniais dekoruotas lubas, parketą. Ant jo bandyta susikurti laužą. Dabar ten buvo riedlentininkų treniruočių aikštelė. Jau neblogai. Geriau, nei lavoniena.
Pastatai be šeimininko, vadinasi, niekieno. Pats laikas scenoje pasirodyti skvoteriams. Tai tokie žmonės, kurie okupuoja ir reabilituoja apleistus, apgriuvusius pastatus. Skvoteriai mano, kad gyvybiniai žmogaus poreikiai yra svarbesni negu privati nuosavybė, ir kad žmogus, kuris turi ir nesidalina nenaudojama nuosavybe, kuri yra gyvybiškai būtina kitam, jos nenusipelnė. Tokios okupuotos vietos – skvotai – tampa ne tik gyvenamąja vieta, bet ir bendruomenės centrais, kur vyksta renginiai, meninio ir ekologinio švietimo užsiėmimai, susitikimai, ir pan.
Jų Lietuvos faunoje neužtikta. Praėjusio amžiaus pabaigoje skvoterizmo užuomazgų buvo Klaipėdoje, Gliuknamyje, tačiau jos išnyko. Vadinasi, reikia desanto iš seseriškų Europos Sąjungos respublikų bei karalysčių.
Ei, Europos skvoteriai, varykit į Palangą! Čia naikinami architektūriniai paminklai. Okupuokit Kolonų salę, užimkit „Anapilį“, kol ir jų dar neištiko a.a. Kurhauzo likimas.
***
Iš pokalbio: „Ir įkursim ten mes, Susan, meno centrą! Gerai tose erdvėse žiūrėtųsi atgailaujantis Cattelano Hitleris, a? Dar paprašysim „Christo“, kad supakuotų Kurhauzą“. – “O Kolonų salės veidrodžiuose atsispindės jaunųjų Palangos balerinų pa“. – “Svarbiausia, Pablito, kad tu turi lakią vaizduotę. Galime varyt per Vilnių. Ten kaip tik tuščia kultūros ministro vieta“. – “Palikime ją vietiniams klounams“. – “Pakuojamės kuprines ir nach Palanga, Aki“.