Tik kas mums iš to, jei išliks tokia Seimo dauguma, kurioje premjeras
net nedrįsta teikti prezidentei vienos iš keturių valdžios partijų
lyderio kandidatūros į kultūros ministrus, o ministerijos yra virtusios
dalinėmis partijų kunigaikštijomis?
Kam mums tokia šaliai alinti pritaikyta dalinių kunigaikštijų valdžios
sistema, kurioje premjeras tėra nominalus Vyriausybės vadovas, didesnę
laiko dalį dirbantis kaip eilinis Seimo narys?
Tai - valstybės irimas (ardymas), kuriam diriguoja ištižusios Seimo
daugumos su paliegusia opozicija nuo Konstitucijos varžtų atlaisvinta
karalienė saulė.
Dar daugiau - Seimo dauguma, lyg Jono Žiauriojo bajorai, savo noru tapo
tos apsišaukėlės karalienės opričnikais, tamsiausios liaudies dalies
smagybei metodiškai kapojančiais galvas teisėsaugos pareigūnams.
Nepraėjo nė metų po prezidento rinkimų, o jau turime atvejų, kai
teisingumą šalyje vykdo ne teismai, o Vyriausybės kancleris. Per
kišenine vėl paverstą Generalinę prokuratūrą po teismo sprendimo
nustatantis, kas teisus, o kas ne net žemės ūkio bendrovėje.
Teisinės valstybės šermenis gaubia tyla. Suprantama, kodėl tyli
prezidentė. Tokia ir jos teisingumo samprata. O kodėl tyli liberalą
iki kaulo smegenų Laisvosios rinkos institute vaidinęs teisingumo
ministras R.Šimašius? Matyt, bijo.
Baimė yra opričninos tikslas ir rezultatas. Opričnikų kardas karaliaus
vardu kapoja galvas tiems, kurie įstatymo vardu vykdė teisingumą, ir dar
išlaisvina gaivalus, vykdančius savo asmenišką teisingumą.
Penki tūkstančiai žmonių ir ypač kelių šimtų automobilių kolona su
juodais kaspinais perrištomis trispalvėmis dviejų žmonių nužudymu
įtariamojo laidotuvėse - ar įmanoma nutapyti labiau siurrealistinį
teisinės, demokratinės valstybės irimo paveikslą?
Iki kokio lygio per trumpą laiką turėjo būti nurista valstybė, kad
prezidentė nesigėdydama patvirtintų, jog neranda žmogaus, kuris sutiktų
tapti generaliniu prokuroru, nes dėl naujų aplinkybių Kauno žudynių ir
pedofilijos byloje visi kandidatai atsisako: „Daugelis žmonių, su
kuriais teko kalbėti, atsisako būti generaliniu prokuroru“.
Kiek kartų mums dar teks kartoti, kad tokio atvejo Lietuvoje dar nebuvo?
Trys milijonai su tauriu pasipiktinimu pasmerkė A.Valinską už jo
šiurkščią frazę apie prezidentę. Tik ką smerkiate ponai? Ar ne patys
save smerkiate? Ir D.Grybauskaitė, ir A.Valinskas - abu jūsų išrinkti,
beje, dar ir tame pačiame valdžios tandeme pedalus mina.
Tai jei D.Grybauskaitė taip lengvai užkibo ant A.Valinsko kabliuko su
kultūros ministro slieku, gal tikrai ne viskas gerai šioje karalystėje? Gal per daug
asmeniškai į viską žiūrima ten, kur turėtų vyrauti „Nothing personal“?
Nervingai atmetusi A.Valinsko kandidatūrą, prezidentė prarijo A.Valinsko
jauką ir pakišo po dalgiu premjerą A.Kubilių. Kas liks iš jo turimos Seimo
daugumos, jei A.Valinsko septyniukė iš jos pasitrauks, o taip gali atsitikti?
Ne pirmą kartą į akis krenta menko politinio meistriškumo argumentacija,
kurią pasitelkia prezidentė. Taip, tai tiesa, kad A.Valinskas „neturi
visuomenės pasitikėjimo“. Bet ar tai kliūtis Lietuvoje būti ministru?
Naujausia apklausa rodo, kad už A.Valinską, nepalankiai vertinamą 61
proc. apklaustųjų, dar nemielesnis tautai yra pats premjeras A.Kubilius (70 proc.).
Ar tai reiškia, kad premjeru galima būti ir neturint visuomenės
pasitikėjimo, o kultūros ministru - jau ne?
Dar juokingiau skamba prezidentės žodžiai, kai beveik puse šios Vyriausybės
ministrų - G.Kazlausku (4,2 proc.), R.Vilkaičiu (4,3 proc.), R.Palaičiu (7,2
proc.), D.Kreiviu (8,1 proc.) ir A.Sekmoku (10,7 proc.) - ta visuomenė
pasitiki net mažiau už A.Valinską, kurį palankiai vertina 12 proc. žmonių.
Jei toks prezidentės nusišnekėjimas būtų užfiksuotas pirmąkart, kas
kreiptų į tai dėmesį? Visi mes žmonės, su kuo neatsitinka.
Tačiau kaip su nauju antausiu Gruzijai? Rusijos prezidento pakvietimu į
Nepriklausomybės dvidešimtmetį per Sausio 13-ąją? Atsisakymu susitikti
su B.Obama? Nemotyvuotu užsienio reikalų ministro V.Ušacko pašalinimu?
Lietuvos užsienio politika tapo prėska, net pamėkliška: atvirai prorusiška,
nedraugiška Rusijos engiamai Gruzijai, prolukašenkinė, antiamerikinė.
Juokas juokais, bet jei Kremlius rytoj nuspręstų vėl prisijungti
Lietuvą, inkorporacija būtų lengvesnė nei 1940-aisiais. Nei tau žaidimų
su J.Paleckio „įprezidentinimu“, nei tau „liaudies“ Seimą „rinkti“.
Palik visus savo vietoje pasakydamas, kad Lietuva „visada istoriškai su
didžiąja rusų tauta“, ir valdysi kaip P.Griškevičiaus laikais, tik partškolą
atkurti reikės.
Seimas nepasipriešino nė vienam prezidentės autoritariniam demaršui.
Ir nepasipriešins, nes opozicija – dar beviltiškesnė, nei Seimo dauguma.
Jei socialdemokratai savo taryboje išspaudžia „politinį“ sprendimą, kad
A.Valinskas turi atsiprašyti prezidentės, ar galima po to teigti, kad
čia yra partija, kuri krizės metu sugebės savarankiškai valdyti šalį?
Taigi, ar nebus kartais taip, kad po poros metų tie patys smerkėjai
entuziastingai šlovins A.Valinską. Už tą patį - kad jis pirmas, tegu ir
nedžentelmeniškai, bet įvardijo rimtą valstybės problemą?
Tą patį A.Valinską, kuris 2008-aisiais leidęs A.Kubiliui ir A.Šemetai
įvykdyti naktinį mokesčių perversmą, nusiplovė rankas ir taip prisidėjo
prie valstybės irimo. Kito politiko - nei chamo, nei mandaguolio,
kuris pasakytų, kad karalius yra nuogas, Lietuvoje tiesiog neatsirado.
Jei A.Kubilius nenori tapti valstybės irimą įvardijančiu simboliu,
geriausia iš to, ką galima sugalvoti po koalicijos partnerio A.Valinsko
akibrokšto (žinoma, jei jis nebuvo tik dar vienas klouno „bajeris“), tai
pasinaudoti Konstitucijos 58 str. Antru punktu.
Vyriausybė teikia balsavimą Seimui dėl pasitikėjimo ministrų kabinetu.
Seimas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe, kuri pati pasiūlo prezidentei surengti
pirmalaikius Seimo rinkimus.
Bet ar premjeras, o kartu su juo ir dabartinis valdžios elitas, dar įgalus
pasielgti kietai? Atsakymas – giminaičių deimanto ir anglių ginče F.Niettzsche's „Štai taip Zaratustra kalbėjo“: „Ir jeigu jūsų kietumas nenori blizgėti ir pjauti, ir supjaustyti, kaip
galėtumėte kada nors kartu su manimi kurti?“