Redakcijai atsiųstame laiške Šeštokų bendruomenės atstovais pasivadinę asmenys piktinasi, kad mokyklos vadovybė dėžes su labdaros daiktais užrakinusi mokyklos dirbtuvėse, o prieš leisdama rinktis bendruomenei, jas išrūšiuojanti ir atsirenkanti kas geriausia sau.
„Jei kas ir galėtų piktintis, tai nebent mūsų darbuotojai, kuriems teko papildomų pareigų. Tačiau keista, kad atsiranda bendruomenėje asmenų, kurie ne džiaugiasi parama, o pila degutą. Gėda dėl tokių – ir prieš kleboną, ir prieš vokiečius“, - piktinosi Šeštokų vidurinės mokyklos direktorė Meilutė Januškevičienė.
Pedagogė teigia, kad sunkvežimis su labdaros siunta į Šeštokų vidurinės mokyklos kiemą atvyko prieš porą savaičių. Pasak M.Januškevičienės, apie galimybę nemokamai išsirinkti reikiamų daiktų, drabužių, avalynės buvo paskelbta klasėse moksleiviams, perduota žinia tėvams, apie gautą siuntą paskelbta bažnyčioje mišių metu ir mokyklos internetinėje svetainėje.
„Kas norėjo – ėjo ir rinkosi. Ne po vieną daiktą nešė – maišais, o kai kurie ir karučiais dėžes vežėsi. Ir šiandien dar renkasi – nesuprantu, kodėl atsirado nepatenkintųjų“, - sakė mokyklos vadovė.
Pasak vieno iš labdaros siuntos iniciatorių, Lazdijų parapijos klebono G.Urbšto, minėtoje vokiečių bendruomenėje yra susibūręs pagalbos Lietuvai žmonių ratelis, kuris rūpinasi, kad po Šv. Velykų jie atvežtų žmonių suaukotus rūbus ir kitus gyvenimui svarbius reikmenis į Lietuvą. Pasak dvasininko, vokiečiai taip dalino ne tik drabužius, avalynę, bet ir šeimoms suruoštus negendančių maisto produktų siuntas.
„Į Lietuvą šios siuntos pradėjo plaukti nuo tada, kai pradėjau dirbti Lazdijuose – nuo 2006 metų. Pirmiausiai buvo atvežta į Lazdijus, o paskui į kitas rajono vidurines arba pagrindines mokyklas. Mokytojai geriausiai žino šeimų padėtį, todėl buvo pasirinktas toks paramos išdalijimo būdas. Patiems parapijų bendruomenės nariams ar Caritui tokią paramą išskirstyti būtų sunkoka dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo – rajone nėra stiprios katalikiškos paramos organizacijos. Pats esu susidūręs su sunkumais, kai 2006 metais parapijos namuose dalinome labdarą“, - sakė klebonas G.Urbštas.
Šiemet minėtos vokiečių katalikų bendruomenės parama pasiekė ne tik Šeštokus, bet ir Šventežerį, Lazdijų seniūnijos kaimus. Niekur kitur, išskyrus Šeštokus, nepatenkintųjų nebuvo. Atvirkščiai – anot klebono, jam skambino ir dėkojo ne vienas gyventojas, gavęs paramos siuntą.
„Pavydas, ne kitaip žmones graužia“, - įsitikinusi mokyklos direktorė M.Januškevičienė. Moteris neslepia, kad klebono G.Urbsšto pasiūlymas priimti labdarą į mokyklą jai buvo netikėtas – anksčiau panašių siuntų mokykla nėra priėmusi.
„Buvome gavę iš amerikiečių labdaros kompiuterių, tačiau jie pasirodė netinkami mūsų elektros linijų įtampai, todėl pasinaudoti jais neteko – nurašėme. Drabužių anksčiau nesame gavę, bet – negi atsakysi klebonui, priėmėme“, - sakė M.Januškevičienė.
Direktorė neslepia, kad geresni daiktai iš gautų siuntų šeštokiečių jau išrinkti. „Nežinau, kur reikės dėti tuos, kurie atliks ir kurių niekas neims“, - neslėpė švietimo įstaigos vadovė.
Tuo tarpu kalbintas Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Jonas Gudžiauskas neslėpė esąs nustebęs, kad rajono mokyklos užsiima tokios labdaros dalijimu. Tam, pasak vedėjo, yra seniūnijų socialiniai darbuotojai, Carito organizacija, bendruomenių komitetai.
„Iš principo, mokyklos gali gauti ir teikti labdarą – tai numatyta jų veiklos nuostatuose. Tačiau tokią labdarą, visų pirma, reikia apskaityti, įvertinti, vėliau už ją atsiskaityti – kur ir kam ji buvo išdalinta. Negali būti kaip turguje – man nereikia, atvežiau, imkit. Atsikratymas tuo, kas nereikalinga, ne visuomet yra labdara“, - teigė J.Gudžiauskas.