Seimas greit nebegalės priimti nė vieno svarbesnio sprendimo, nebent ratifikuoti tarptautines
sutartis. Vyriausybė, atsimušinėdama prieš interpeliacijas ministrams, tūpčioja vietoje. Ne vienos ministerijos veikla, laukiant vadovybės kaitos, paralyžiuota.
Naujausias pavyzdys - kultūros žmonių laiškas politikams dėl būsimo kultūros ministro. Ne mažiau kritiškų pastabų galėtų pareikšti ir kitų valstybės gyvenimo sričių šviesuliai. Ypač teisėsaugoje. Prezidentė neatsitiktinai neberanda tinkamo kandidato į generalinius prokurorus.
Beje, labai būdingas mūsų biurokratiniams laikams vieno prezidentės patarėjų paaiškinimas, kad prokurorai nenori daryti karjeros.
Bet laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas R.Petrauskas aiškiai sako: „Pareigūnai,
atliekantys tyrimą, nelabai nori dirbti, sako - kad ir ką ištirsime, vis tiek būsime apkaltinti“. Anksčiau ta pačia tema kritiškai yra pasisakęs ir generalinio prokuroro pavaduotojas G.Jasaitis. Taigi tai neatsitiktinis reiškinys.
Vyriausybės patarėjai kišasi į ikiteisminio tyrimo procesą, pats premjeras JAV aiškina, kad VSD, NATO tarnybų pripažinta partnerė, dirba KGB metodais. Neteko girdėti, kad kurios nors valstybės vadovas peiktų savo valdomos šalies tarnybas.
Teisėsaugos politizavimas, jos institucijų niekinimas pritariant valdžiai šiandien yra pasiekęs aukščiausią lygį. Beje, jau tampa įprasta, kai valdžiai baigiasi energija, mestis prievartauti teisėsaugą.
Demokratinių ir dalykiškų santykių su teisėsauga nei dabartinė Vyriausybė, nei Seimo dauguma jau nebegalės nustatyti. Panašus valdžios santykis ir su kitomis gyvenimo sritimis.
Vyriausybė, vertindama savo darbą, skelbia, kad tokie žingsniai globalinės krizės akivaizdoje buvo būtini, ir yra parengusi valstybės atgaivinimo planus ateičiai. Tik nieko konkretaus apie juos negirdėti. Kaip ir apie prieš metus skelbtas ekspertų santalkas, neideologizuotų specialistų būrius, išvesiančius šalį į gerovės slėnius.
Atvirkščiai, tie patys ekspertai sutartinai teigia nusiritus į ekonominį dugną ne be Vyriausybės pagalbos.
Visoms vyriausybėms geri konsultantai visada būdavo į įvairias sąjungas susibūrę verslininkai. Pastaruoju metu tokio dialogo nebėra. Ką Vyriausybė gali pasakyti stambiajam ir smulkiajam verslui? Laukite? Šių metų pirmąjį ketvirtį gamyba vėl smuko, bet pakils metų pabaigoje?
Ko gero, tokiais patikinimais nebetiki ir patys valdantieji.
Beveik pusmetis įvairiuose forumuose klausinėjama apie užsienio politiką, bet nei iš Prezidentūros, nei iš Vyriausybės aiškaus atsakymo nėra (tiesa, vakar ministras A.Ažubalis pagaliau pristatė kryptis). Tad ar verta klausti apie numatomus energetikos projektus, tolesnę sveikatos, švietimo ar kultūros politiką?
Gal į kai kuriuos paklausimus sulauksime ir atsakymų. Bet ar gali kas nors pasikeisti šiomis politinėmis sąlygomis? Ar įmanoma persvarstyti mokesčių sistemą, atkurti verslo finansavimą, skatinti darbo vietų kūrimą?
Sutarimo Seime nebėra net menkais klausimais, ką jau kalbėti apie nacionalinius projektus. Vyriausybės teikiamus projektus kritiškai pasitinka net pati valdančioji dauguma. Tuo, kad dabartinė Vyriausybė turi pasikeisti iš esmės, neabejoja nei politologai, nei patys politikai.
Bet Seimas yra per margas sėkmingai naujai konfigūracijai. Esminė klaida buvo padaryta formuojant koaliciją, Tėvynės sąjungai ir krikščionims demokratams prisiimant į savo gretas tautininkus, kurie ne vienus metus garsėja skeptiškomis pažiūromis į ES, o iš Tautos prisikėlimo partijos nepareikalavus programos.
Apie A.Kubilių besitelkiantys liberalai taip pat skiriasi nuo didžiosios dalies konservatorių. Nė viena opozicinė partija neateis į naują koaliciją nekeldama sąlygų, kurias suderinti prireiks ne vieno mėnesio.
Be staigaus ir tik patriotinių jausmų padiktuoto susitarimo su socialdemokratais, vienintelė išeitis - skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Natūralu, kad jie vyktų kartu su savivaldos rinkimais.
Išskirtinis vaidmuo čia tenka prezidentei. Derinti interesus, o krizės atveju imtis ryžtingų veiksmų - valstybės vadovo priedermė.
Bet klaidinga būtų manyti, kad su nauju Seimu atsirastų ir naujų pozityvių minčių. Krizė apėmusi ne tik Lietuvos politiką, bet ir visuomenę. Dominuoja panieka politikai ir politikams.
Kalbame apie teisinį nihilizmą, bet politologai jau mini ir politinį nihilizmą. Civilizuotą diskusiją keičia nemokšiškumas ir pačių politikų kurstomos minios aistros.
Riaušės prie Seimo praėjusių metų sausį, minios isterija prieš teisėsaugą D.Kedžio byloje, agresyvūs populistiniai sambūriai su ksenofobijos ir antisemitizmo kvapu kuria nepakantos atmosferą.
Neabejoju, kad einant tradiciniu rinkimų kampanijų rengimo keliu, kai daugiausia dėmesio
skiriama populistiniams šūkiams, pirmą kartą į oficialią politinę areną išeis kraštutinės dešiniosios ir kairiosios partijos. Tokių pavyzdžių Europoje jau yra.
Sunku atsakyti, ar įmanoma išvengti visuomenės radikalėjimo procesų, tačiau Lietuva galėtų bent pabandyti.
Tai - valstybės remiama politologinio švietimo sistema, organizuota per švietimo įstaigas ir žiniasklaidą. Gal skamba senamadiškai, tačiau jau dabar gausiam politologų būriui sudarius sąlygas reikštis ne tik spaudoje, bet ir mokslo įstaigose ar kultūros centruose, užpildytume politinio pažinimo spragą, kurią be kompleksų užima rėksniai.