Žiūrėkite, kaip medyje, Vilniaus centre, aplinkui dairosi katinas.
Nuo penktadienio ryto Vilniaus centre, Goštauto gatvėje, į liepą įsikorė rainas katinas. Mėgstanti žvelgti į Neries vandenis ir tėkmėje skandinti savo rūpesčius, užmiršti bėdas, Goštauto gatvės gyventoja negalėjo nepastebėti vargšo gyvūno. Nors tai nebuvo jos katinas (katino ji išvis neturėjo), tačiau gyvo padaro padėtis suvirpino širdį. Medyje tupinčiam katinui vis taikėsi įkirsti aplinkui lizdus susisukusios varnos.
„Jis jau nebeturi jėgų net miauksėti“, - sielvarto upę į redakciją nukreipė skaitytoja. Ji pasakojo, jog padarė viską, ką galėjo - skambino ugniagesiams ir gyvūnų globos tarnyboms. Veltui. Ugniagesiai atsakė, jog už gelbėjimo operaciją teks sumokėti, o gyvūnų globos draugija aiškino, kad neturi reikiamos įrangos katei iš medžio išgriebti.
Katinas medyje atrodo silpnutis ir nekaltas, tačiau prisiartinus, jis gali iš išgąsčio apdraskyti drabužius ir odą - plikomis rankomis rainio nepaimsi.
Galbūt jį reikėtų nupurtyti tarsi sunokusį rudeninį derlių? Ne, tai pernelyg žiauru. Išvargęs gyvūnas gali nukristi ant gatvės asfalto, stipriai susižaloti, net žūti.
Tuo metu vilniečiai ramiai skuodžia Goštauto gatve, bėgioja paneriu, valgo ledus ir vežimėliuose čiūčiuoja vaikučius.
Sostinės žmonės atpratę kelti akis į dausas, žvilgsniai net nesiekia medžių viršūnių - įstringa drevėse, lenda po sijonais, gaudo šviežios žolės stiebelius.
Todėl saulėtą penktadienį visi tik skuba, svajoja apie nuostabų savaitgalį, rūpinasi dovana mamai ir renkasi instrumentą, kuriuo gros gatvės muzikos dienoje. Katino drama sprogstančioje liepoje, tarp Žaliojo ir Baltojo sostinės tiltų, nieko nejaudina, išskyrus, žinoma, kelis žmones, kurie ilgaūsio ekvilibristiką stebi pro savo butų langus.
Manęs klauso Bendrasis pagalbos centras. Operatorės balsas malonus, jis puikiai moka nuraminti. Tokių iškvietimų būna nemažai. Ne tik pavasarį. „Nesijaudinkite. Jis pats išlips. Dar nė vienas katinas nenugaišo medyje“, - tikina moteris.
Tą patį patvirtina ir gyvūnų globos tarnybų atstovai. Svarbiausia nestovėti po medžiu, nesikabaroti ir dar labiau neįbauginti gyvūno. Kad ir kaip aukštai jis būtų, iš nuovargio ir bado nenudvės.
Kartais žmogui nereikia kištis į gamtą, nors įvykių sūkuryje atsiduria naminis gyvūnas. „Kac, kac, kac, kac kačiukas! Kisss, kisss, kisss“, - dar pašaukiame rainį, paprašome jo nekvailioti ir nekristi žemyn stačia galva. Interviu jis duoti atsisako, bendrauja nenoriai ir bando prisiminti, kiek iš devynių gyvybių jam liko. „Prižadėk gražiai išlipti“, - pagrasome neklaužadai pirštukais, tarsi koks ponas, kuris barė katinėlį, kai anas sukūlė ąsotėlį.
O gatve vis rieda mašinos, danguje šviečia saulė, lakiame Neries veidrodyje atsispindi Vilniaus dangoraižiai. Pilnatis.