Būtent tokį siūlymą pernai rudenį, Lietuvoje tebesvarstant atnaujintą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, iškėlė ne tik Didžiojoje Britanijoje įtakingo dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas.
Pasipiktinęs valstybės įteisinama homofobija, apžvalgininkas kėlė klausimą, ar Lietuvai yra vietos demokratinių šalių bendrijoje.
Ir ar kitos Europos Sąjungos šalys gali toleruoti tokią kone viduramžiškai tamsią valstybę?
Tada tai buvo ne tik „The Guardian“, bet ir garsių tarptautinių žmogaus teisių organizacijų supeikta įstatymo nuostata.
Ja, siekiant apginti nepilnamečių interesus, turėjo būti draudžiama kokiu nors būdu skatinti homoseksualius, biseksualius ir poligaminius santykius.
Suvokus, kad tokia nuostata iš esmės pamina tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos įsipareigojimuose įtvirtintus pažadus gerbti asmens teises ir laisves, įstatymo formuluotės buvo sušvelnintos.
Tačiau šešėlis, kad Lietuva abejinga ir net priešiška daliai savo pačios piliečių, liko.
Naujas išbandymas tolerancija ir mūsų tarptautine reputacija – kitą savaitgalį numatytos homoseksualų ir, kaip laukiama, juos remiančių heteroseksualų eitynės „Už lygybę“.
Dėl eitynių leidimo Vilniaus savivaldybės ilgai stumdytiems iš vienos sostinės vietos į kitą homoseksualams pagaliau leista kelis metrus pražygiuoti.
Reikia priminti: tai padaryta po kelis kartus anksčiau atmestų leidimų rengti paradus su europine tolerancijos vėliava.
Garsiausia šaukle už lygias teises šio renginio metu gali tapti Švedijos Europos reikalų ministrė B.Ohlsson.
Nesenos viešnagės Vilniuje metu Švedijos ministrė viešai pažadėjo grįžti ir dar pakviesti kolegų iš kitų Europos valstybių. Kad Lietuvos homoseksualai savoje valstybėje neliktų nematomais žmonėmis.
„Labai gaila, kad ES šalis daro sau tokią gėdą“, – viešai tąkart ištarė švedė.
B.Ohlsson dar nusistebėjo, kad nacionalistinių pažiūrų asmenims leidžiama surengti eitynes Vilniaus centre, o seksualinių mažumų paradas stumiamas į miesto pakraštį.
Ar ir šį kartą kai kurie mūsų veikėjai kalbės, esą kažkas tyčia, iš nedraugiškų paskatų bando pavaizduoti Lietuvą netolerantiška šalimi?
Tokie priekaištai žeidžia nacionalinius ar kitokius jausmus? Tuomet galima ir net būtina pažymėti, jog ne tiktai Lietuvoje dar neprasiskynė kelio nuostata, kad visuomenė – ne tik dauguma, bet ir greta jos esančios mažumos.
O daugumos valdymą įprasminusi demokratija – ne tam, kad būtų mindžiojamos mažumos.
Anokia paguoda ir draugija, kad mūsų šalies problema į vieną gretą statoma su kitose Europos valstybėse kerojančiais nepakantumo baubais.
Dalyje Vakarų Europos šalių tai – musulmonai. Žemyno viduryje ir rytuose – homoseksualai, žydai ir romai.
Kaip nepakantumą pateisinanti šalis praėjusį savaitgalį išgarsėjo Vengrija.
Valdžioje aštuonerius metus buvusius socialistus dešinioji „Fidesz“ partija tiesiog nušlavė žadėdama skubių vaistų smarkiai sergančiai šalies ekonomikai.
Bet net du trečdalius balsų gavusi partija dėl šalies ūkio bėdų kaltino ne tik socialistus.
„Fidesz“ retoriką sudarė ir įspėjimai apie „žydų kapitalą, kuris nori praryti visą pasaulį“.
Ir tai laikoma palyginti santūriomis pastabomis šalyje, kurioje, skirtingais duomenimis, gyvena 50-100 tūkst. žydų.
Kur kas tiesmukesnė, atvirai antisemitinė partija – „Jobbik“. Vengrijos parlamente ji turės 47 kėdes – tik šiek tiek mažiau nei 8 metus šalį valdę socialistai (59 mandatai).
Rinkimų kampanijos metu „Jobbik“ žaidė ir prieš romus, kurių Vengrijoje mažiausiai 500 tūkst., nukreipta retorika.
Dabar ksenofobiniai pareiškimai, galima spėti, liesis ir iš parlamento salės.
Įprasta manyti, kad dešinieji radikalai rėmėjų randa žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Tačiau šįkart „Jobbik“ pažadino daugybės jaunų išsilavinusių Vengrijos gyventojų nepakantumo demonus.
Stereotipais aukščiausiu lygiu žaidžiama ir Čekijoje. Antai buvęs Čekijos premjeras M.Topolanekas neseniai turėjo atsistatydinti iš Pilietinės demokratų partijos vadovo pareigų dėl savo pastabų apie homoseksualus ir žydus.
Čekijos transporto ministras G.Slamečka, anot M.Topolaneko, „pasiduoda susidūręs su rimtesne problema, nes yra gėjus“.
O šalies premjeras J.Fischeris yra „žydas ir nusileidžia dar greičiau“.
Dešinioji populistinė retorika, žinoma, nesvetima ir Vakarų Europos politikams. Didžiojoje Britanijoje tai – Britų nacionalinė partija, Prancūzijoje – vėl atsigaunantis Nacionalinis frontas, Italijoje – valdančiojoje S.Berlusconi koalicijoje esanti Šiaurės lyga.
Tai, kaip ir padėtis minėtose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, rodo, kad atviras nepakantumas, įskaitant ksenofobiją ir homofobiją, nebėra politikos ir visuomenės gyvenimo paraštėse.
Marginalų retorika skverbiasi tapti norma.