Labai ryškų pavyzdį čia užbrėžia pati prezidentė, įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis perimanti įtakos svertus į savo rankas, įtvirtinanti vienvaldystės principą, įasmeninanti valdžios vertikalę. A.Kubiliui tokiu atveju, žinoma, turėtų likti tik trupiniai, tačiau pastaruoju metu krinta į akis tai, jog premjeras lyg ir bando atsigriebti, savąjį valdžios išplėtimą, peržengiant įprastas proporcijas, įgyvendindamas štai taip – suteikiant neįtikėtinai ekstraordinarias funkcijas patarėjų korpusui, tokiu būdu, tiesą sakant, be visa ko kito, leisdamas mutuoti šiai institucijai nežinoma demokratiniam valdymui kryptimi.
,,Patarėjas“ luominėje visuomenė yra ne tiek pareigybė, kiek statusas, artimumo valdovui laipsnio ir įtakos, nebūtinai iki galo formalizuotos, nuoroda. Kita vertus, mūsų atvejui, atrodo, ne mažiau pavaizdus yra taip pat istorijoje gerai žinomas, liūdnai pagarsėjęs chunveibino pavyzdys.
Chunveibinai, t. y. raudonieji sargybiniai kadaise gynė savo didįjį vadą lyg aršūs, specialiai treniruoti šunys. Tačiau palyginti nesunku pastebėti, jog ir mūsų premjeras jau siekia aplink save sutelkti ratą valingų ir ryžtingų, taip sakant, drąsių, žmonių, kurie be didesnių skrupulų, nesismulkindami, sugebėtų peržengti ne tik moralės, bet ir teisės normas, kai to reikalauja premjero partiniai, o taip pat asmeniniai valdžios įtvirtinimo interesai.
Prezidentė D.Grybauskaitė ne kartą ir, atrodo, pagrįstai buvo kritikuojama, jog dėl pasipūtimo yra linkusi nuvertinti patarėjo instituciją, nesugeba tinkamai pripažinti specializuotos kompetencijos reikšmės. Dėl to prezidentė pati ne kartą yra patekusi į nepatogią padėtį. Tačiau, regis, vis tik dar didesne blogybe yra užmačios, kai ,,patarėjo“ vardo katalogavimo pretekstu yra ribojami teisinės visuomenės principai ir įtvirtinamos neteisėtos deformacijos.
Kaip atrodo bent man, prezidentė D.Grybauskaitė siekia įvidujinti valdžios idėją, nevengdama valstybės teikiamus išteklius panaudoti savosios valios plėtrai, kai tuo metu premjeras A Kubilius tarsi suišorina savosios valios išteklius, pasinaudodamas valstybė idėja, steigdamas naujos konfigūracijos patarėjo instituciją, įpareigotą ne tiek kažką patarti, kiek užtarti.
Šiaip ar taip, susidaro įspūdis, jog prezidentė už savąjį valdžios įgyvendinimo planą kaunasi pati, neretai demonstruodama šiurkščią, ne visada iki galo politiškai ir teisiškai subalansuotą valią. Tuo metu premjeras leidžia mums viską įsivaizduoti taip, jog už jį kaip už gražuolę princesę kaunasi teisingumo ištroškę valios monstrai – patarėjai.
Neabejotina, jau labai greitai šios dvi valdžios šturmavimo taktikos susidurs, krumpliaračiai šaižiai sudžergš...
Nežinau kodėl, bet premjerui kaip niekam kitam kartais iš tiesų pavyksta pateikti įdomias postmodernistinės stilizacijos maoistinės tvarkos inkrustacijas. Andai A.Kubiliaus ilgai kultivuota Proveržio (esminio) teorija be didesnio pritempimo gali būti laikoma Mao Zedongo Didžiojo šuolio idėjos variacija.
Apie maoistų kadaise užsuktą kultūrinę revoliuciją čia net nesinori kalbėti kaip apie pernelyg akivaizdų pavyzdį. Lietuvoje tokia kultūrinė revoliucija prasidėjo tarsi ir nepastebimai, bet įgyvendinama nuosekliai.