Šie filosofai susirėmė su prietarų bei feodalizmo pasauliu ir siekė jį apšviesti ryškia proto šviesa. Įkvėpti mokslo revoliucijos, jie karštai tikėjo individo proto galia atpažinti klaidą ir logikos keliu pasiekti universalią tiesą.
Didysis jų autoritetas buvo Descartes'as. Jis norėjo iš naujo pradėti žmogaus pažinimo procesą. Sugriauti iš praeities susikaupusius prietarus ir viską pastatyti nuo pamatų, užkeliant vieną loginę tiesą ant kitos.
Ką Descartes'as darė pažinimo srityje, kiti vėliau darė politikoje – nušlavė senus precedentus ir parašė naujas protu paremtas konstitucijas. Toks buvo Prancūzijos revoliucijos tikslas.
Tačiau iš Prancūzijos sklindanti Apšvieta nebuvo vienintelė. Kita egzistavo Škotijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o jam vadovavo Davidas Hume'as, Adamas Smithas ir Edmundas Burke'as. Kaip savo 2004 metais išleistoje knygoje „Keliai į modernybę“ rašė Gertrude Himmelfarb, jei prancūziškosios Apšvietos nariai aukštino proto galią, britų Apšvietos atstovai pabrėžė jo ribas.
Jie daugiau dėmesio skyrė mūsų jausmams. Žmonės gimsta su natūraliu troškimu, kad jais būtų žavimasi ir kad jie būtų verti susižavėjimo. Jie gimsta su moralės jausmu – sąžiningumo ir geranoriškumo pajauta. Kartu jie gimsta ir su tamsesnėmis aistromis – savimeile ir tribalizmu, kurie žlugdo racionalius planus. Visų pirma, mes esame būtybės su jausmais, ir politika neturėtų to pamiršti.
Šie du požiūriai į žmogaus prigimtį sukūrė skirtingus požiūrius į politinius pokyčius. Šiuos požiūrius geriausiai išreiškia Thomas Paine'as ir Edmundas Burke'as, kurių pozicijas puikiai analizuoja Čikagos universitete parašyta nuostabi Yuvalio Levino disertacija „Didysis pokyčių dėsnis“.
Kaip parodo Y.Levinas, Th.Painas manė, kad visuomenės egzistuoja „amžinoje dabartyje“. Faktas, kad kažkas egzistavo amžių amžius, mums nieko nesako apie jo vertę. Praeitis yra mirusi, o gyvieji turėtų naudotis savo analitinėmis galiomis, kad esant reikalui nušluotų egzistuojančias santvarkas ir pradėtų kurti pasaulį iš naujo. Jis netgi pasiūlė, kad įstatymai turėtų nustoti galioti po 30 metų ir kiekviena nauja karta galėtų viską pradėti nuo pradžių.
Th.Paine'as Amerikos ir Prancūzijos revoliucijas laikė tokių radikalių pokyčių modeliais. Kiekvienos iš šių šalių revoliucionieriai, jo manymu, išvedė tam tikras universalias tiesas apie žmogaus teises ir tada sukūrė naują visuomenę, kuri jas atitiktų.
Britų Švietimo atstovas E.Burke'as į pokyčius žiūrėjo kitaip. Jis manė, kad kiekviena karta yra nedidelė ilgos istorijos grandinės atkarpa. Mes perimame ir saugome amžių išmintį, kurią privalome perduoti savo palikuoniams, šiek patobulintą. Ši išmintis užpildo mūsų pačių proto spragas, nes senos institucijos turi sukaupusios daugiau išminties nei galėtų bet kuris vienas individas.
E.Burke'ą gąsdino mintis, kad individai, naudodamiesi abstrakčiu protu, galėtų nušluoti laiko išbandytas sanklodas. Jis tikėjo nuosekliomis reformomis, bet reformos nėra naujovė. Juk nebandai pakeisti institucijos pagrindų. Bandai modifikuoti ją iš vidaus, palikti geras dalis ir pakoreguoti tas, kurios neveikia.
Jei bandysi pertvarkyti visuomenę, remdamasis abstrakčiais planais, teigė E.Burke'as, sukelsi visokių naujų sunkumų, nes socialinis organizmas yra sudėtingesnis nei įmanoma suvokti. Mums niekada nepavyktų visko pastatyti nuo nulio.
E.Burke'as taip pat rėmė Amerikos revoliuciją, tačiau į ją žiūrėjo visiškai kitu kampu nei Th.Paine'as. Jo manymu, britų parlamentas neapgalvotai pamynė senas kolonistų laisves. Amerikiečiai siekė išsaugoti tai, ką turėjo.
Mes, amerikiečiai, niekada taip ir neišsiaiškinome, ar esame prancūzų, ar britų Apšvietos vaikai. Ar mūsų valstybės įkūrimas buvo radikalus nukrypimas, ar išsaugojimo veiksmas. Tai buvo nesantaikos tarp Th.Jeffersono ir A.Hamiltono obuolys, kuris išliko iki šių dienų – tiek tarp partijų, tiek kiekvienos viduje.
Šiandien pasižvalgę po JAV politiką pamatytumėte save konservatoriais vadinančius radikalus, kurie nori nušluoti 100 metų istorijos ir grąžinti vyriausybei jos priešindustrinį vaidmenį. Pamatytumėte savimi pasitikinčius demokratų technokratus, kurie karštai tiki valstybės pareigūnų galia pasinaudojus protu kontroliuoti ir pertvarkyti sudėtingas sistemas. Pamatytumėte kairiuosius ir dešiniuosius polemikus, vykdančius nepaprastai abstrakčią ir ideologinę jakobinų stiliaus politiką.
Britų Apšvietos vaikai šiuo metu atsitraukę. Vis dėlto užsispyręs žmogaus prigimties faktas niekur nedingo. Škotai buvo teisūs, o prancūzai klydo. Ir iš šios tiesos auga tam tikras pokyčių stilius, kuris pabrėžia kuklumą, nuoseklumą ir pusiausvyrą.