Nesu ir toks naivus, kad manyčiau, neva politinio korektiškumo, kaip ir korektiškumo apskritai, Lietuvoje esama pakankamai. Dauguma jo pasireiškimų yra nusižiūrėti, mėgdžiojantys, taigi formalūs, be turinio. Ir tai, suprantama, yra kur kas blogiau už „turiningą“ jo perteklių. Vis dėlto kai kurie to tariamo pertekliaus aspektai jau kelia nerimą ir mums, postkomunistinės visuomenės nariams.
Mąstymo ir veiklos įpročiai, išsiugdyti per pusšimtį metų trukusią sovietinę okupaciją (jei nekalbėsime apie gerokai ilgesnę ir dar sunkesnių padarinių Lietuvai turėjusią carinės Rusijos imperijos kolonizaciją), kai visuomenė buvo spiriama prisitaikyti prie naujojo režimo, susitaikyti su būtinybe nuolatos per prievartą atgailauti už buržuazinio nacionalizmo „puikybės nuodėmę“ ir kuo greičiau aklai įtikėti komunistinės ideologijos vertybėmis, pamynusi tautinio orumo jausmą, paliko daugybę randų ir nuodingų nuosėdų visuomenės kolektyvinėje sąmonėje. 1989-ųjų viltys neišsipildė ne tik pas mus, visos postkomunistinės šalys apsiribojo daugiausia kosmetiniais pokyčiais ir leido, kad jas, pasak Bukovskio, tankiai apraizgytų senosios nomenklatūros likučiai.
Pasidairykime aplink: buvę partorgai ir kompartijos eiliniai, kadaise su jaunatvišku įkarščiu kovoję už „vienintelės teisingos“ santvarkos „šventus“ idealus, dabar oriai posėdžiauja ir turi lemiamą balsą gausiose tarybose ir komisijose, o buvę komjaunimo aktyvistai be vargo įsitaiso ministrų, ambasadorių, kitų aukštų valdininkų kėdėse.
Šie įprasti nomenklatūrinės kasdienybės vaizdeliai akivaizdžiausiai liudija brandaus postkomunizmo ilgaamžiškumą ir vis dar nepajudinamai tvirtas pozicijas.
Žinoma, būtų pernelyg lengvabūdiška tikėtis, kad sociokultūrinė šizofrenija, išplitusi priklausomybės dešimtmečiais, kai viena buvo sakoma, kita galvojama, o trečia daroma, ims ir be pėdsakų išnyks per keletą pirmųjų nepakeliamai lengvų nepriklausomybės metų… Juk sunkiausia reformuoti mąstymą.
„Liekamieji reiškiniai“ slegia net ir inteligentijos atstovus. Tiesa, jie beveik nepriekaištingai išmoko šiuolaikinį Vakarų pasaulio žodyną, puikiai įvaldė verbalinę ekvilibristiką, didžiuodamiesi demonstruoja gilų, kone prigimtinį savo europietiškumą, viešai išpažįsta liberalios visuomenės vertybes: pagarbą, supratingumą, atjautą, pakantumą, toleranciją, pilietiškumą ir pan. Tačiau, nepaisant meistriškos gražbylystės su pabrėžtinai europietišku akcentu, dažnokai pasireiškia visiškai priešinga, su minėtomis vertybėmis prasilenkianti jų elgsena.
Neatitikimą tarp žodžio ir veiksmo dar labiau apnuogino naujausi viešosios sferos skandalai, kurių herojai – regis, pavyzdingai nepriekaištingi kultūros elito atstovai, dalinę(si) ir švaistę, pavyzdžiui, Vilniaus – Europos kultūros sostinės ar Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio programoms skirtas lėšas.
Finansinį auditą atliekantys valstybės kontrolieriai, nors yra įpratę dažniau regėti tamsiąją žmogaus prigimties pusę, vis dėlto irgi apstulbo dėl tokio vadinamosios šviesuomenės apsukrumo ir godaus savanaudiškumo.
Tokia laikysena, deja, nėra išimtis ir paremta ji brandaus postkomunizmo logika, o jos pasireiškimo formų esama įvairių ir visos perversiškos, gluminančios menkai pridengtu cinizmu ir korupcija.
Sovietinės sistemos polittechnologai arba, kaip pasakytų Milanas Kundera, imagologai, sukūrusieji puikią terpę sociokultūrinei šizofrenijai reikštis, vis dėlto suvokė, kad užgniaužtos, slopinamos žmonių aistros ir emocijos kada nors vis tiek isteriškai prasiverš, todėl sumaniai pasirūpindavo vadinamaisiais saugikliais – egzistavo šiokios tokios laisvės iliuziją teikiančios simbolinės erdvės.
Bene svarbiausias vaidmuo čia teko sportui. Futbolo aikštės ir krepšinio salės, kur būdavo apstu ne tik uniformuotų milicininkų, bet ir civilių rūbais vilkinčių saugumiečių, ypač tiko masiniam ideologiniam veiksmui atlikti, t. y. susikaupusius natūralius tautinio orumo ir patriotizmo jausmus redukuoti iki psichologiškai saugios ir valdomos kolektyvinės iškrovos. Iki užkimimo parėkavę, nepabūgę viešai šūktelėti ir vieno kito patriotinio (sovietų valdžios supratimu – „nacionalistinio“) šūkio, masinės socialinės terapijos seansų dalyviai kuriam laikui jausdavosi užganėdinti, apsvaigę nuo tariamos savo pačių drąsos…
Tokios manipuliacijos, regis, visiškai nedera su europietiška šiandieninės Lietuvos realybe, su taip nuoširdžiai ir nesavanaudiškai deklaruojamomis ir praktikuojamomis liberalios demokratijos vertybėmis. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Ar tikrai praeitis neprimeta tam tikrų socialinių vaidmenų? Tiesa, personažų grimas dabar yra tobulai vakarietiškas… Kokie tie vaidmenys ir kas to marionečių teatro režisieriai?
Antai neseniai šalies sostinę sudrebino skandalas, užviręs per “gay pride”, arba gėjų paradą. Jame dalyvavusi ir jį stebėjusi visuomenės dalis (pabrėžiu – dalis) suskilo į dvi nesutaikomai priešiškas stovyklas: itin konservatyvius, radikaliems veiksmams pasirengusius tradicinių vertybių saugotojus (parlamentaro Petro Gražulio šalininkai) ir „liberalius, atvirus, didžiai tolerantiškus, taikius žmogaus laisvių gynėjus“ – šiuos epitetus žiniasklaida, komentavusi „paradinius“ įvykius, skolinosi dažniausiai iš Aušrinės Marijos Pavilionienės žodyno.
Prieš imantis analizuoti šią mūsų visuomenei akivaizdžiai opią problemą, derėtų aiškiai apibrėžti paties rašančiojo poziciją.
Esu įsitikinęs, kad dviejų suaugusių ir sąmoningų (pabrėžiu – suaugusių ir sąmoningų) žmonių intymus gyvenimas yra jų pačių reikalas, todėl turėtų būti be išlygų toleruojamas, jei nevirsta prieš kitą ar kitus nukreipta prievarta. Tačiau man, švelniai tariant, keista, kad individų, netradiciškai suprantančių ir praktikuojančių lytinius santykius, reikalai eskaluojami iki kosminės svarbos reiškinio ir visiškai nustelbia galybę gyvybiškai svarbių, bet neišspręstų ir net nesprendžiamų socialinių problemų.
Nors kai kurie radikaliai nusiteikę asmenys grasina parodysią gėjams, liaudiškai tariant, „kur pipirai dygsta“, tačiau tikrai neteko girdėti, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius kuris nors iš jų Lietuvoje būtų patyręs ką nors panašaus į moralinį, o juo labiau fizinį, smurtą.
Tai, kad europėjančios Lietuvos gyventojai vienas kitą žemina, niekina, persekioja ar diskriminuoja, yra apgailėtinas chaoso beveik visose socialinio gyvenimo srityse padarinys, bet anaiptol ne tikslinė prievarta kokios nors lytinės (ar etninės) mažumos atžvilgiu ar jos „prigimtinių“ teisių uzurpavimas.
Pažvelkime į gėjų paradą iš visiškai kitos, atrodytų, su šia savidemonstracija niekaip nesusijusios pusės. Jis įvyko būtent tada, kai visuomenė yra emociškai įsiaudrinusi dėl vadinamosios Drąsiaus Kedžio bylos.
Neatsakingas, net nusikalstamas žiniasklaidos elgesys, kai vieni, neturėdami jokių įrodymų, eskaluoja vienos tragiško konflikto, nusinešusio jau tris gyvybes, pusės gynybą, o kiti, irgi be faktų ir argumentų, stoja ginti kitos, sukūrė absurdišką, teisinėje valstybėje apskritai neįmanomą situaciją – sudarė sąlygas minios teismui. O toji minia, nesvarbu, kurią pusę ji palaikytų, gėjams automatiškai priskiria ir pedofilus, nesigilindama į jokius sveiko proto argumentus.
Ar, esant tokiam emociniam perkaitimui, nesuvaldomam socialiniam „blūdui“, gėjų paradas galėjo nesukelti masinės psichozės, ir dar tokios, kad pats generalinis prokuroras (tiesa, laikinasis) jau iš anksto išsigandęs kapituliantiškai pareiškė neįstengsiąs užtikrinti viešosios tvarkos? Po to prasidėjęs spartusis (kasdien po skirtingą sprendimą!) teismų farsas tapo didžiule nemokama gėjų parado reklama.
Šios liguistos sumaišties fone kyla fundamentalus klausimas – pasvarstykime, argi Vakarų visuomenė nenuėjo ilgo ir skausmingo kelio, kol natūraliai išsiugdė visapusišką toleranciją, taip pat ir gėjų atžvilgiu? Ar reikalavimas, kad Lietuva vietoj vakarietiško tolerancijos maratono klusniai bėgtų rytietišką sprintą, nėra represyvus? Ar tai nerodo, kad Europa netoleruoja postkomunistinių šalių, šiuo atveju Lietuvos, noro išsiugdyti toleranciją, o ne gauti ją per prievartą kaip tramdomuosius marškinius?
Tačiau grįžkime prie homoseksualų. Kokios dar bėdos, be „pamintos“ teisės viešai mojuoti vaivorykštės spalvų vėliavomis, kamuoja šį mažumų pogrupį? (Vėl pacituosiu Bukovskį, kuris rašo, kad karalienė Viktorija, kai buvo paklausta, ką ji mananti šiuo klausimu, šmaikščiai atsakė: „Man nerūpi, ką jie daro, tol, kol jie nedaro to gatvėje ir negąsdina žirgų.“2) Stokojo tolerancijos moteriškė!
Bene vienintelis rimtesnis argumentas, kurį paskelbė žiniasklaida, – esą tai pačiai lyčiai potraukį jaučiantys asmenys Lietuvoje vis dar jaučiasi nejaukiai. Derėtų paklausti, ar mūsų šalyje jau visai jaukiai jaučiasi, pavyzdžiui, neįgalieji arba pensininkai, arba seksualinio smurto, ypač pedofilijos, aukos? Gal šių socialinių grupių ar nuskriaustų asmenų jausena derėtų pasidomėti bent jau sociologams?
Deja, pavydėtiną profesinį aktyvumą jie demonstruoja tik artėjant rinkimams, kai besivaržančios politinės partijos ypač susirūpina savo reitingais, todėl tampa labai dosnios šios ne pačios seniausios profesijos atstovams.
Tie, kurie skelbiasi esantys atvirumo ir tolerancijos pusėje, dažnai demonstruoja tokią pačią, jei ne dar didesnę, netoleranciją oponentų atžvilgiu. Idiotai, atsilikėliai, debilai, konservatyvios padugnės, man gėda dėl tokios Lietuvos ir dėl tokių lietuvių – tai tik keletas iškalbingų frazių, asmeniškai girdėtų per privačius pokalbius, kai buvo aptariama minėtų negausių eitynių su gausiais žiūrovais tema. Štai kaip nuožmiai siekiama užčiaupti gerkles oponentams ir netgi neutraliems pašnekovams! „Tu nesiginčiji dėl jų santykių ir seksualinės orientacijos, bet tu vis tiek nepakantusis, tu – homofobas.
Kodėl? Todėl, kad nesutinki su jų konkrečia politika šiuo klausimu.“3
Dingteli mintis, kad nauju pavidalu atgimsta dar vienas niūrus sovietmečio reliktas – kas ne su mumis, tas, savaime suprantama, prieš mus.
Iš kur toks įtūžis? Iš kur tokia totalinė ir, beje, abipusė neapykanta? Iš kur toks perdėtas jautrumas vieniems dalykams ir pasibaisėtinas abejingumas kitiems? Kalbu ne vien apie tariamai nuskriaustųjų paradą, tapusį svarbiausia žinia pasauliui iš Lietuvos.
Pavyzdžiui, nuo tilto numesto vargšo šunelio Pipiro istorija irgi apskriejo pusę Europos, sujaudinusi daugybės europiečių širdis. Įvyko vieša protesto akcija prie valstybinių institucijų, surengta tų, kurie nelinkę taikstytis su keturkojams daroma skriauda.
Šiam susirūpinimui dėl skriaudžiamų gyvūnų, beje, visokeriopai pritariu. Tačiau nerimą kelia kitkas. Kodėl jokios eitynės, jokios demonstracijos, jokios protesto akcijos nerengiamos dėl to, kad terorizuojami, kankinami ir žudomi vienkiemiuose gyvenantys bejėgiai senukai, kad be žinios dingsta žmonės, o teisėsauga neužtikrina jų saugumo? Kodėl įvairaus plauko aktyvistai tyli tada, kai šiukšlių konteineriuose aptinkami nužudytų kūdikių kūneliai, nors šalyje pagaliau jau ėmė veikti Gyvybės langeliai? Kodėl niekas neprotestuoja, kai prokurorai užčiaupia gerkles drąsesniems policijos pareigūnams, išdrįsusiems pasipriešinti korumpuotiems savo viršininkams? Ar šios problemos mažiau aktualios? Ar tiems mūsų europarlamentarams, kurie teatrališkai bjaurėjosi savo tėvyne dėl „baisios“ netolerancijos gėjams, neatrodo, kad minėtos problemos yra gyvybiškai svarbesnės?
Jau minėjau, kad nesu toks radikalus kaip Vladimiras Bukovskis, kuris, daugiau kaip trisdešimt metų gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, neprarado disidentinio mąstymo ir sukilo, tiesa, dabar jau ne prieš komunistinę ideologiją, o prieš vakarietišką panacėją – perdėtą politinį korektiškumą, kurį laiko pavojinga ir sparčiai kaip epidemija plintančia cenzūra. Pasak jo, „Shakespeare’as mūsų laikais nebegalėtų rašyti, nes „Venecijos pirklys“ – tai antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas…
Net į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareiškusi, kad tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ […] Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo tema, ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų.“4
Esą tai visiškai atitinka vokiečių ir JAV filosofo Herberto Marcuse’s idėjas. Veikale „Slopinanti tolerancija“ jis aiškino, kad revoliucinė klasė yra ne proletariatas, kaip manė Marxas, o visokiausios mažumos, atskalūnai, patologinės asmenybės. Todėl ragino patologiją paskelbti norma, o normą – patologija, nes tik tada pagaliau pavyks sugriauti buržuazinę visuomenę.
„Visi šie žmonės – mažumų, homoseksualų, feminisčių teises ginantys aktyvistai, – daro išvadą Bukovskis, – visiškai nesirūpina savo mažumomis. Jie, kaip ir Leninas, pasinaudoja jais kaip instrumentu daryti spaudimą visuomenei ir ją kontroliuoti. Ir, žinoma, savoms mažumoms jie žalos ir blogio padaro gerokai daugiau nei mums visiems…“5
Norėčiau, kad disidentas, kadaise išmainytas į komunistą Corvaláną, klystų dėl didėjančios naujų utopijų grėsmės…
***
1 Plačiau apie tai žr. Vladimir Bukovskij, Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?
N. Židinys, 2010, nr. 3–4, p. 80.
2 Ten pat, p. 85.
3 Ten pat, p. 86.
4 Ten pat, p. 84–85.
5 Ten pat, p. 86.