Lietuvos Respublikos herbas yra Vytis, raudoname fone vaizduojantis raitelį su apnuogintu kardu ir skydu ant balto žirgo. Kaip liudija heraldikos žinovai, tai vienas iš seniausių herbų, naudojamų Europoje kaip šalies simbolis. Kaip valstybės ženklas Vyčio simbolika Lietuvos žemėse vartojama nuo XIV amžiaus.
Šitaip šarvuoto ir ginkluoto raitelio atvaizdas su nusistovėjusia spalvų gama ,,vyčiu“ buvo pavadintas daug vėliau, kaip atrodo, įvertinus šio heraldinio simbolio dinaminę prigimtį; ,,vytis“ kyla nuo žodžio ,,vytis“ t. y. nuo įsipareigojimo ,,pasivyti“, ,,užvyti“, ,,išvyti“ pavojų keliančias svetimšalių kariaunas, užklydusius piktavalius neprietelius.
Taigi, čia susiduriame su tokia kalbos figūra, kai veiksmažodžio ir daiktavardžio formos visiškai sutampa, pakartoja viena kitą. Tai, regis, taip pat yra pakankamai simboliška ir primena mums, jog Lietuvos valstybė kūrėsi priešiškų galybių apsuptyje, puoselėdama gynėjų kovinę dvasią, kupiną įtampos nusiteikimą, savarankiškos valstybės sargybinių orumą ir savigarbą.
Žiū, koks statiškas, palyginti su Vyčiu, yra dvigalvis erelis, melancholiškai apžvelgiantis rytinius ir vakarinius imperijos pakraščius. Apskritai, krinta į akis, jog dominuojant zoomorfiniams, ornitologiniams ir ichtiologiniams heraldikos ištekliams, tiesą sakant, ne tik faunos, bet ir floros įvairovės motyvams, Lietuvos valstybės simboliu yra skydu ir kalaviju ginkluotas žmogus ant žirgo.
Tačiau ar turime teisę tokiai demonstracijai dabar, politinio korektiškumo epochoje, ar nebūsime kokio nors “pažangiečio” vien dėl fiksuoto dėmesio Vyčio simbolikai pavadinti retrogradais, neva puoselėjančiais militaristinės valstybės vaizdinius ir uždarumo kompleksus?
Vokiečių filosofas F.Nietzsche yra pateikęs tokią supaprastintą klasifikaciją, jog esą yra tik du valstybių tipai – karinis ir korupcinis. Žinoma, gyvenime viskas yra persipynę, susimezgę. Išgryninti pavyzdžiai realiai neegzistuoja. Kartą aš pats, skaudžiai niršdamas dėl religijotyrininko G.Beresnevičiaus žūties aplinkybių tyrimo painiavos, esamą šalies politinę sistemą pavadinau policine – korupcine galbūt ne visai be pagrindo.
Kita vertus, šiandien, matydamas, jog šalies teisinė sistema yra daužoma į šipulius, čia dirbantys žmonės su pikta užmačia niekinami, žlugdomi ir traumuojami, o teisinės valstybės idėja kvestionuojama apskritai, esu linkęs, nežiūrint visų išryškėjusių prieštarų, paieškoti labiau subalansuoto įvertinimo.
Iš tiesų, tarsi prabudę iš oligarchų žiniasklaidos mums įpiršto sapno, užnešto lipnaus kvaitulio, peržengę suvešėjusius prietarus, pamėginkime šalia viena kitos palyginti tokias mūsų gyvenimo sferas kaip teisėsauga, sveikatos apsauga, socialinė apsauga, švietimas, kultūra, ekonomika, politinio vyksmo infrastruktūra.
Tokiu būdu žvelgiant į reikalo esmę, nori nenori reikės pripažinti, jog per pastaruosius dešimtmečius kaip tik teisėsauga ir teisėtvarka ropštėsi į kalną (banditai buvo gaudomi, gaujos neutralizuojamos, banditų ir politikų bendravimas iš dalies kontroliuojamas, užsienio žvalgybų veikla daugiau ar mažiau stebima), kai kitose iš įvardytų sferų dėl oligarchijos įsivyravimo pažangos galimybės pastebimai sumenko arba viskas pakrypo degradacijos linkme.
Galbūt kaip tik tokio pobūdžio disonansas šiandien ir yra visų mūsų prieštaravimų centrinis mazgas. Čia, kaip atrodo, iš tiesų ryškėja tas liūdnas atvejis, kai oligarchijos interesai sunaikinti teisėsaugos sistemą sutampa su banditų, korumpuotų politikų, užsienio žvalgybų interesais .
Jėgos tampa dar labiau nelygios, kai į pagalbą, turint įtakos svertus ir nemenkus išteklius, pasitelkiama apkvailinta visuomenė. Kita vertus, taip pat esu linkęs manyti, jog toks disonansas nulemia ir išryškėjusį galvų kapojimo vajų, leido įstvirtinti nukirsdintų galvų šalies sindromui.
Tarkime, jog prezidentė D.Grybauskaitė ,,nukirsdino“ tokį galvotą žmogų kaip V.Ušackas dėl savo pačios kaprizų, tačiau visais kitais atvejais - nedidelė čia paslaptis - buvo tenkinami oligarchijos spaudoje išsakyti pageidavimai ar pareikalavimai.
Nesunku atspėti, jog oligarchijai galvotieji teisėsaugininkai taip pat ne prie širdies, taigi, norint čia padaryti karjerą, kaip atrodo, reikės išmokti apsimesti idiotu arba tokiu tapti įsisąmonintu pavidalu. Savo ruožtu, kalbant apie prezidentę D.Grybauskaitę, jeigu niekas negirdėtų, pasakyčiau, jog mūsų šalies vadovė vis dėlto yra labiau graži nei galvota moteris (čia labai subjektyvi mano nuomonė).
Lietuva šiandien – kaip raitelis be galvos, įsipainiojęs brūzgynuose. Galbūt kažkas galvoja, jog viskas išsispręs savaime, pavyzdžiui, dainose apdainuotas žirgas parneš namo. Kita vertus, čia prisimenu, jog žinomas mūsuose žurnalistas, už akių vadinamas didžiuoju Pragmatiku, vis dar bando įpiršti nuomonę, jog Lietuvos valstybės simboliu neva turėtų tapti brūzgynuose atrajojant karvė.