Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos jaunimo dienos yra vienas iš savanoriškumo pavyzdžių, kur pagrindinę darbo dalį atlieka jaunimas. Kuo daugiau ugdančių, vertybiškai formuojančių panašių renginių, tuo mūsų visuomenė šviesesnė. Šie renginiai parodo ir Bažnyčios gyvumą, jaunumą.
Vis dėlto būtina matyti visą situaciją ir kontekstą. Jaunimui svarbiausia, kad kažkas kažkur veža, tačiau ar renginyje susirinkę jaunuoliai iš tiesų yra tikintys? Didžiausia šio renginio dalyvių dalis yra mokyklinio amžiaus ir tai ne vyresnių klasių.
Būtina atkreipti dėmesį – kur jaunimas dingsta, kai pradeda pats spręsti, kokiuose renginiuose dalyvauti, kokias vertybes pasirinkti. Tikinčiųjų bendruomenei turėtų būti labai aktualus klausimas, kaip kalbėtis ir išlaikyti tikėjime jau kritiškai mąstantį jaunimą, kuriam nepateiksi kelių teiginių kaip savaime suprantamų.
Beje, palyginti su Lietuvos jaunimo dienomis, kurios vyko Klaipėdoje, šios buvo labiau viešinamos. Žinoma, dar daug ką buvo galima šioje srityje padaryti geriau, bet bažnytinėje aplinkoje jau nemaža ir tai, kad bent buvo parengiama informacija žiniasklaidai.
Kiek žmonių sekmadieniais lanko bažnyčią?
Apklausos rodo, kad nors žmonės bažnyčią sekmadieniais lanko labai retai, vis vien daugelis Bažnyčia pasitiki. Greičiausia pasitikima ne konkrečia organizacija, bet savotiškai viliamasi mistiška institucija. Kuo bepasitikėti, kad žemiškosios politinės struktūros yra tokios nepatikimos ir savanaudės?
Seniau skelbta, kad Lietuvoje kas sekmadienį bažnyčią lanko apie 10 proc. tikinčiųjų. Tai yra tikrai labai nedaug, be to, didžiąją dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės. Delfi.lt užsakyta apklausa atskleidė, kad pamaldose kas sekmadienį dalyvauja tik 5 proc. tikinčiųjų.
Apžvalgininkas Tomas Viluckas bernardinai.lt klausia labai aiškiai ir konkrečiai: „Paklauskime savęs tiesiai, ką užėjęs į eilinę lietuvišką parapiją mato ir girdi žmogus? Tai – nuolatinį priminimą, kad esi kaltas ir blogas, nesuprantamą ir mechaniškai atliekamą ritualą, lėkšto turinio, dažniausiai skaitomą pamokslą, giesmes, kurių melodijos ir tekstai byloja apie dalykus, neturinčius jokių sąsajų su šių dienų kultūriniais kontekstais, susirinkusius žmones, varstančius vienas kitą kontroliuojančiais žvilgsniais… Kitaip tariant, vyksmą, kuris niekuo nėra susijęs su jo kasdienybe. Tuomet sunkiai suprantama, ko į tokias pamaldas turi ateiti šiuolaikinis žmogus.“
Skirtingų rajonų, provincijų, kaimų ir didžiųjų miestų situacija skiriasi. Jei miestuose dar gali pasirinkti, kokią bažnyčią lankyti, tai rajonuose ir bažnytkaimiuose yra visiškai primesta loterija. Gerai, jei kuriam laikui atkelia bendrauti sugebantį kunigą, bet jį paskyrus į kitą vietą, gali nutrūkti jau užsimezgę dialogo saitai.
Sakykla – ne vieta sąskaitų suvedinėjimui
Visiems žinoma Lietuvos kaimų situacija: gyvenimas sukasi daugiausia apie žemės ūkį, dalis žmonių gyvena iš pašalpų ir pensijų, o esančio negausaus jaunimėlio pramogos ir kultūra pasireiškia daugiausia kaimo diskotekose.
Vieno tokio vos kelis šimtus gyventojų turinčio bažnytkaimio jaunuoliai susibūrė prie bažnyčios ir negyvenamose buvusiose klebonijos patalpose įsisteigė savotišką muziejų. Jie pradėjo organizuoti talkas ir šventes, išvykas į kultūrinius jaunimo renginius. Visa tai vyko viską sklandžiai suderinus su šią parapiją aptarnaujančiu iš kitos vietovės atvykstančiu kunigu. Jaunimas gavo daug padėkos raštų iš seniūnijos ir kelių vyskupijų institucijų. Tačiau viskas buvo tiesiog greitai sužlugdyta, kai pasikeitė kunigas.
Blogai, kai įvykus konfliktui sakykla panaudojama kaip priemonė suvedinėti sąskaitas ir paskelbti apie teisiuosius ir neteisiuosius. O jei kas išdrįsta apie situaciją nuoširdžiai papasakoti žiniasklaidos atstovams, kurie be jokio šališkumo išklauso visus ir pateikia abiejų pusių požiūrį, tai tie tampa pačiais didžiausiais nusikaltėliais prieš Bažnyčią.
Sakramentuose ne dalyvaujama, o jie tik „priimami“?
Kitas pavyzdys. Sąmoningai tikintys ir į Santuokos sakramentą bažnyčioje vien kaip į gražią ceremoniją nežiūrintys žmonės susidūrė su gal jau ir įprastu kunigų požiūriu. Tuoktis besiruošiančiai porai išreiškus pageidavimą kuo aktyviau dalyvauti šiose apeigose iš kunigo teko išgirsti savotišką požiūrį: „Jums nevalia per aktyviai dalyvauti – Santuokos sakramentą turite tiesiog sugerti.“ Jaunavedžiams nedera giedoti psalmės, skaityti skaitinio.
Susidūrus su tokiu sakramentų teologijos neišmanymu beliko tik patylėti. Juk kiekvienas – tiek kunigas, tiek paprastas tikintysis turėtų žinoti, kad Santuokos sakramentas teikiamas ne kunigo, o besituokiančių sužadėtinių vienas kitam. Kunigas, vyskupas, diakonas ar kitas Bažnyčios įgaliotas asmuo santuoką tik palaimina. Tokia situacija dar kartą parodo, kad paprasti tikintieji suvokiami tik kaip sakramentų naudotojai, o pagrindinį vaidmenį vaidina kunigas.
Dažnai kritiškai atsiliepiama apie žmonių „zombinimo“ sistemas – reklamą, žiniasklaidą, valstybines institucijas, komercines struktūras. Tačiau ir Bažnyčia iš savo narių neretai nori, kad jie taptų „religiniais zombiukais“, kurie neturi kritiško mąstymo, nesvarsto gyvenimo realijų, tikinčiųjų bendruomenės aktualijų. O tie, kurie yra sąmoningi ir svarsto, tampa, švelniai sakant, nepageidautini.
Tad ir nesistebėkime, kad bažnyčiose lankosi tik seni žmonės. Jų į pamaldas vaikystėje atsivedami anūkai, kai suauga, vis vien netampa sąmoningais tikinčiaisiais. Tokiame kontekste Lietuvos jaunimo dienos tėra tik nežymi išimtis iš viso bažnytinio gyvenimo.
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas yra pasakęs: „Bažnyčios autoritetui labiausiai kenkia ne neigiamas žiniasklaidos požiūris į ją, bet netinkamas pačių jos tarnų elgesys. Autoritetas yra kuriamas gyvenimu.“ Tada ir bažnyčios lankomumas sekmadieniais augtų.